Man tarsi viskas aišku. Sunkia liga susirgęs iškiliausias ir populiariausias lengvosios muzikos dainorėlis po trejų metų kovos su sunkia liga paliko savo klausytojus. Logiška, kad žmonės nori jį prisiminti, pagerbti.
Tomis dienomis buvo transliuojama ne viena in memoriam laida. Rašytojas teisus, kad televizijos laidų leitmotyvu visur buvo garsus dainininko atliekamas hitas „Vėl švieski“. Laidų redaktoriai (taip aš galvoju) norėjo priminti, kad su šia daina Stasys Povilaitis rado raktą į visų klausytojų širdis, kad ją perdainavo ir su roko atlikėjais.
O straipsnio „Sovietinių restoranų kultūra dar neišsikvėpusi“ autorius S.Parulskis rašo, kad jam su draugais nepatiko Povilaičio dainos, jie šoko ne pagal jas, o pagal roko muziką.
Mano supratimu, šokama pagal šokių muziką, ir jei gerbiamas rašytojas rašo, kad rokas yra „tai, kas tikra, maištinga, kas atstovauja laisvajai dvasiai“, tai gal geriau būtų jos klausytis, o ne šokti skambant, pavyzdžiui, „Pink Floyd“ „Sienai“. Bet čia, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama.
S.Povilaitis gimė 18 metų anksčiau nei S.Parulskis ir tęsė lietuviškos estrados tradicijas, kurios susiformavo prieškaryje. Tada lengvoji muzika skambėjo ir „mažosiose scenose“ (turiu galvoje barus, kavines, restoranus, varjete), ir estradose. Tuos terminus paėmiau ne iš oro, bet radau prieškario žiniasklaidoje.
Yra trys, mano manymu, svarbūs momentai.
Pirmas – kavinėse ir restoranuose skambėjo ir skamba muzika. Kartais tai šokių muzika, o kartais džiazas, kuris yra tarsi foninė muzika.
Antra – kavinėse gali skambėti ne tik įvairi muzika, bet ir įvairi poezija. Aš eičiau mieliau klausytis ne S.Parulskio, bet Gintaro Patacko eilių. Tas tiesa, tačiau niekada nedrįsčiau neigti pirmojo talento bei piktintis, kad jo kūrybą kas nors aukština.
Visi tie muzikavimai ir skaitymai būtų galimi garsioje Kauno Konrado kavinėje (tarybiniais metais ji pervadinta „Tulpe“), kurią sunaikino „nauji lietuviai“. O čia rinkdavosi garsūs žmonės, intelektualai, rašytojai, dailininkai, filmų kūrėjai. Šiandien tai būtų seniausia Lietuvos kavinė. Ji švęstų 153 metų jubiliejų.
Trečia – S.Povilaitis nebuvo „sovietinės restoraninės kultūros atstovas“. Jis buvo profesionalių Valstybinės filharmonijos kolektyvų „Nemuno žiburiai“, Miko Suraučiaus ansamblio ir „Nerijos“ narys. Be užsienietiškų hitų jis išpopuliarino gausybę T.Makačino, B.Gorbulskio, M.Suraučiaus, M.Noviko ir kitų dainų.
Jei būtų koks nevykėlis, tai nebūtų „Vilniaus bokštų“ konkurso diplomantas, „Liepojos gintaro“ 1 vietos laimėtojas, A.Šabaniausko premijos laureatas, Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“ bei “Bravo“ premijos už nuopelnus muzikai laimėtojas.
1998 m. S.Povilaitis tapo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordino kavalieriumi.
Beje, dainuoti populiariuose kavinėse nėra nuodėmė. Talentingiems tai tampa tramplinu į didžiąją sceną. Garsi prancūzų dainininkė ir aktorė, praminta „egzistencializmo mūza“, Juliette Greko dainavo kavinėse. Krokuvos šansono meistrė Eva Demarčik taip pat dainavo kavinėse. Bet jos koncertavo ir garsiose didžiosiose scenose.
Gerbiamam rašytojui pikta, kad žiniasklaida jį priskiria S.Povilaičio gerbėjų ratui. Jį tai „užknisa“ (beje, terminą jis pasiskolino iš „arkliaganių“ dainos autoriaus, kuris piktinosi „popsu“), bet S.Povilaitis su „popsu“ neturėjo nieko bendro. Be to, jis nemėgo pigių šou laidų, niekada jose nedalyvaudavo. Gal reikėtų kaltinti ne šviesios atminties atlikėją, o laidų autorius?
Stasys niekada nevadino savęs Franku Sinatra, bet jau daug metų taip buvo įvardijamas. Manau, todėl, kad mėgo tokio stiliaus dainas.
Aš su Stasiu daug bendravau ir žinau jo charakterį – niekada nekeldavo savęs į pirmą planą. Jam to nereikėjo. Pakako talento ir žiūrovų meilės. Jo repertuaras dar ilgai maitins naujų kartų atlikėjus taip, kaip šios dienos atlikėjus maitina D.Dolskio ir A.Šabaniausko repertuaras.
Dar noriu pasakyti,kad „Nerijos“ niekas nelaikė „The Beatles“ analogu, nes R.Bieliasko muzikantai labiau mėgo „Čikago“ stilių.
Ta proga norėčiau prisiminti dar vieną šviesios atminties solistą Julių Juškevičių. Jis buvo vadinamas lietuviškuoju Ivu Montanu. Šis šansono meistras (yra ir toks žanras) 1959, 1960 metais,t.y., straipsnio autoriaus vadinamais „sovietiniais kultūros laikais“ su didžiuliu pasisekimu gastroliavo su Lietuvos estradiniu orkestru ir garsino mūsų autorius ir Lietuvą.
Be abejo, gerbiamas rašytojau, to nežinote, nes gal basas bėgiojote Obelių pievomis. Rašau tik tam, kad patikėtumėte, jog ir pačiais gūdžiausiais laikais dirbo talentingi žmonės ir jų asmenybių bei darbų nevalia nubraukti.
Jei nepatinka, tai barkite gyvuosius, diskutuokite su gyvais, o ne tada, kai tik tik supiltas smėlio kauburėlis. Lietuviai sako, kad „apie mirusius – gerai arba nieko“…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
