Kada per TV laidos anonsą mums parodys sukapotų lavonų paradą?

„Močiute, papasakok man apie karą“, – prašydavau. O ji vis tą patį: „Papasakosiu, kai tau sueis 16 metų.“

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 21, 2016, 11:56 AM, atnaujinta Jun 10, 2017, 1:44 PM

Teko tenkintis intriguojančia įžanga, kaip šalia jų sodybos prapliupus bombų lietui, su seserimi gūžėsi skirtingose šieno kupetos pusėse. Ir kaip dangui nurimus, bijojo pajudėti, nes nežinojo, ar antroji liko gyva.

Kai pagaliau sulaukiau 16-os, priminiau pažadą. 

Išgirdau, kaip  šeimyna, nuo sovietų traukdamasi į Vakarus, keliavo vieškeliu, o palei jo kraštą buvo sustatyta eilė pusiau perkirstų vokiečių karių. Šalo, ir jų viršutinės kūnų dalys buvo sustingusios tame kraupiame patyčių parade. 

Kaip pravažiavo kalnelį, kuris dailiai, tarsi gėlės žiedlapiais buvo apguldytas nužudytų moterų kūnais.  Kaip jiems dirbant pas vokiečių ūkininką, į kiemą įėję sovietų kariai šovė jam į galvą vaikų akivaizdoje.

Močiutė, paauglystėje mačiusi tai savo akimis, nusprendė, kad šie epizodai būtų per žiaurūs jaunesnio amžiaus vaikui. Kai dabar mąstau, tą kartelę buvo galima truputį nuleisti, bet panaikinti – tikrai ne. 8 metų vaikas, kuris dar gerai nepažįsta savo jausmų, nėra tas pats, kas 13 metų vaikas, kuris tokią informaciją jau geba vertinti ne vien mirties baimės rėmuose.

Kai skiltyje „Bendraukime“ antradienio popietę buvo publikuota pasipiktinusios motinos nuomonė apie laidos „Prieš srovę“ anonsą, kilo audringa diskusija, ar galima rodyti šokiruojančius vaizdus nepilnamečiams.

Tuomet socialinių tinklų pažiba Andrius Tapinas naujieną paskleidė „Facebook“ ir susižėrė laurus už sukrečiantį atradimą. Klausimas – ar tas atradimas, iš esmės pateiktas kaip savas, buvo savas? Galbūt.

Vis dėlto įtartina, kai publikacijoje autorė sako, jog  vaizdą su klykiančia motina matė sekmadienio popietę, o garsus žurnalistas jį aprašo tik antradienį, praėjus porai valandų po svetimo rašinio publikavimo. Nuo kada pirminio šaltinio neminėjimas yra aukštasis garbingos žurnalistikos pilotažas?

Kita vertus, A.Tapino pozicija pradžiugino, nes pagaliau prasidėjo diskusija apie vis dažniau peržengiamas ribas, susijusias su žmogaus mirtimi.  Eilinis pavyzdys – po šaudymo Prancūzijos „Charlie Hebdo“ redakcijoje per komercinio kanalo žinias be įspėjimo buvo parodytas saugumo kameros įrašas, ir buvo aiškiai matyti momentas, kai užpuolikas nušauna policininką. Ar tai būtina rodyti, kad žiūrovai suvoktų mirties faktą? 

Kitas svarbus, bet menkiau paliestas diskusijos aspektas – kodėl sudegusių mergaičių motina parodyta tokios būklės. Audrė Kudabienė dievagojosi, kad negalėjo tylėti. Kiti antrino, „kad visuomenė turi atsibusti“.  Vis tik turbūt labiausiai pribloškė nuskambėjusi mintis, kad jei motina būtų nenorėjusi, kad ją filmuotų, būtų galėjusi išvaryti žurnalistus. 

Aš suprantu, kad dabar skaityti knygas yra baisus vargas. Bet patikėkite, žurnalistų etikos kodeksas – tai tokia visai plonytė knygelė, kurią perskaityti tikrai užteks 15 minučių. Jei knygelės neturite, kodeksą lengvai rasite internete.

Atrinkau štai tokius punktus, tinkančius šiai situacijai:

13 straipsnis

Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiama informacija nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. (...)

21 straipsnis

Pateikdamas informaciją apie nusikalstamas veikas, nelaimingus atsitikimus ir kitokius atvejus, kai asmenims buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo stengtis tokia informacija nesukelti nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių.

47 straipsnis

Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ir (arba) žiūrovų jautrumą.

48 straipsnis

Draudžiama skelbti viešąją informaciją apie afekto būsenos asmenį arba asmenį mirties akivaizdoje, taip pat filmuotus ir fotografuotus vaizdus su tokiu asmeniu.

57 straipsnis

Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo žmogaus teises ir laisves gerbti net ir tada, kai asmuo savo teisių nežino ar nesuvokia. (...)

Sėkmės nepasiklystant asmeninės ir žurnalistų etikos normų labirinte.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.