Oro uostas yra labai arti miesto centro ir lengvai pasiekiamas viešuoju transportu, tad kelionė į jį ar atgal neturėtų kilti keblumų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ši kelionė viešuoju transportu oro uosto link arba iš jo primena žaidimą „Pokemon Go“ su garantuotu laimėjimu.
Nes beveik kiekviename maršrutų 3G, 1 arba 2 autobuse visada sutiksi bent vieną, o dažniausiai net 3-5 „pokemonus“. Tik šie mūsų vietiniai „pokemonai“ – ypatingi. Tai ne maži, pūkuoti ir linksmi padarėliai, o dažniausiai asocialūs asmenys, besibūriuojantys vadinamojo taboro apylinkėse.
Išsiskiriantys savo išvaizda, kvapu, sutrikusia judesių koordinacija ir žavinga vietine kalba, paprastai gerokai apsvaigę nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio. Šie ypatingi Vilniaus miesto ambasadoriai pasitinka visus keleivius, atskrendančius į Vilnių, „lipšniai“ pakalbina stotelėje prie terminalo (pareikalaudami centų, tuščių butelių arba skardinių), netgi palydi iki centro.
Kad kelionė autobusu neprailgtų, keleiviams visokiais būdais demonstruojamas šios vietinės faunos pranašumas. Kadangi kondicionieriai čia neveikia – autobusai dažniausiai seni ir sukriošę (bet nauji jau irgi yra pakankamai pridergti vos po kelių tokių kelionių) – tai tikras realybės šou.
Galima mėgautis kelione ir klausytis jų kriokiančių balsų, lyg būtum egzotinėse džiunglėse – tiesa, rusiškų keiksmažodžių lavina greit sugrąžina realybėn. Paprastai keliaujama maukiant kokį nors alkoholinį gėrimą ir per pauzes elegantiškai pariaugėjant. Būna, kad ir parūko, baisaus čia daikto. Kad įspūdžiai taip greitai nepasimirštų, tai keliaujant atgal vėl ištikimai lydi tie patys veidai, alkoholio ir šiukšlių kvapas.
Šiais metais įsigaliojusi nauja taros supirkimo tvarka paįvairino „pokemonų“ gyvenimą. Dabar didelę laisvalaikio dalį jie skiria taros surinkimui – atsiranda oro uoste ir jo prieigose jau ankstyvą rytą ir dirba visą dieną, net pamainomis. Tada masiškai išverčiamos visos šiukšliadėžės ir apšniukštinėjami visi kampai.
Jei pavyksta, kokiam žioplam pirmą kartą atvykusiam svečiui jie pabando nugvelbti rankinę. Po dienos darbų grobis aptariamas autobusų stotelėje, išbaidant iš ten visus autobuso laukiančius keleivius.
Dažnai jie būna agresyvūs kitų atžvilgiu.
Teko stebėti tokį atvejį, kai vienas „pokemonų“ priėjęs prie žiūrinčio į žemėlapį ir grukšnojančio kolą iš buteliuko vidutinio amžiaus vyro, rusiškai pareikalavo atiduoti tuščią butelį. Šiam nesupratus, pakartojo savo reikalavimą keliais laužytais angliškais žodžiais ir iškalbingais gestais.
Po to dar paprašė cigaretės ir 50 centų. Negavęs nieko jis tiesiog spjovė į atvykėlį ir pareiškė: „Jū fakin p**ar. Zis Litvanija is fakin šyt. Ol pypl .. renka butylki.. nou many, ponial? Kaziol!“
Po tokio užpuolimo ir pareiškimų įšoko į beišvažiuojantį autobusą garsiai švilpdamas, daužydamas kumščiais duris ir keikdamas vairuotoją. Tuo mirtinai išgąsdino autobuse sėdėjusius japonus.
Žinoma, ši problema nėra vien Vilniaus oro uosto ar Vilniaus viešojo transporto problema, bet keista, kad visi abejingi tokiam reiškiniui, kuris iš dalies formuoja mūsų svečių nuomonę apie miestą ir jo saugumą.
Kokį miesto veidą mato atvykstantys į Vilnių, vos išėję iš keleivių terminalo? Ar mums patiems patinka toks veidas? Daug kalbama apie tai, koks turėtų būti Vilniaus viešasis transportas. Tačiau kodėl niekas neįvardija šio reiškinio kaip vienos opiausių Vilniaus viešojo transporto problemų?
Ir ne tik oro uoste – beveik tą patį galima pasakyti apie maršrutus, kurie iš stoties kursuoja į Pagirius, Salininkus bei Kirtimus, ir važiuoja Dariaus ir Girėno gatve bei Eišiškių plentu per Naujininkus. Kadangi jų maršrutai – netoli oro uosto ir taip vadinamo taboro, juose irgi nuolat būna „pokemonų“.
„Pokemonai“ turi įprotį nuolat kursuoti iš oro uosto į stotį ir atgal. Šis maršrutas iš tikrųjų yra skirtas jiems, o ne keleiviams, kaip kažkam galėjo pasirodyti.
Kokį vaizdą galima susidaryti, kai miesto autobusai nuolat veža nemokančius už kelionę keleivius? Žmones, kurie savo elgesiu pažeidžia turbūt daugumą keleivių vežimo taisyklių, niokoja autobusų saloną, užgaulioja kitus? Galima tik užjausti autobusų vairuotojus, kurie yra priversti kentėti „pokemonus“ visą pamainą.
Kaip suprasti, kad kontrolės metu bilietai tikrinami tik „normaliems“ keleiviams, visiškai numojant ranką į „pokemonus“? Suprantama, kad menkas malonumas prie jų lįsti kontrolieriams, bet kodėl už jų nemokamus pasivažinėjimus turi mokėti kiti, stipriai pažeisto savo komforto sąskaita?
Esu iš draugų girdėjusi apie situaciją, kai kontrolieriai išrašė baudą porai vokiečių turistų, važiavusių 3G autobusu iš oro uosto už tai, kad nežinodami jie nepažymėjo nusipirktų vienkartinių bilietų. Tuo pačiu metu autobuse buvo pilna asocialų, iš kurių garantuotai niekas nemokėjo už važiavimą, bet į juos kontrolieriai nekreipė jokio dėmesio.
Ką gi, tikri „pokemonai“ – ne visi juos mato, ne visi gali pagauti.
Neseniai Vilniaus meras viešai pristatė naujovę – autobusus, kuriais bus galima vežti ir dviračius. Labai gera iniciatyva, kurią reikia sveikinti. Tačiau džiaugsmą dėl modernėjančio miesto transporto apkartina įspūdis vos įlipus į tą patį 3G maršruto – netgi naujausią ir švarų ( kol kas ), pritaikytą neįgaliesiems ir dviračių vežimui autobusą. Nes ten įsitaisę „pokemonai“.
Ko ir vėl tikėtis? Vėl kuris pagers, parūkys, o gal apsivems ir nusišlapins autobuse, kaip kad jau yra buvę?
Gal verta pamąstyti apie tai, kad keleiviai galėtų įlipti tik pro pirmąsias duris, įtaisant prie jų kad ir automatinį užtvarą, kuris atsidaro tik sumokėjus už kelionę vairuotojui arba pažymėjus vilniečio kortelę.
Panaši tvarka jau galiojo ir buvo panaikinta kaip nepasiteisinusi. Tačiau dabartinė situacija tiesiog skatina patologijas viešajame transporte, dėl to pokyčiai būtini. Gerbkime patys save, jei norime kad mus gerbtų kiti, priešingu atveju jie matys mus tokiais, kokiu veidu mes prisistatome jiems vos išėjus iš Vilniaus oro uosto.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
