Gal jau pakaks nepagrįstai čia „stumti“ ant tos Palangos? Mat atrodo, kad kažkas Palangoje vis dar ieško to legendomis apipinto saulėtojo Eldorado, kurio, deja, taip ir niekas dar neatrado. Kai kurie vis ieško Palangoje to, kas gal apskritai šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje neegsiztuoja.
Ką tada siūlote?
Taip, tikrai Šventojoje yra tie nameliai, kurie nedvelkia ypatinga prabanga ir nepasižymi ištaigingu interjeru. Todėl ir žmonės juose paprastai apsistoja ne tie, kurie puikuojasi žurnalo „Stilius“ viršeliuose.
Bet nejau laiško apie Šventąją autorė norėjo parašyti, jog neturtingesni žmonės apskritai neturėtų pajusti to jūros alsavimo tikrovėje? Nes iš autorės kalbos aš taip ir niekaip nesumojau, ką ji siūlo daryti apskritai? Ar prieš įleidžiant į Lietuvos pajūrį žmones sugraduoti? Suskirstyti pagal socialinius sluoksnius?
O gal ji siūlo nugriauti visa tai, kas nedvelkia išpuoselėta prabanga? O gal nustatyti aukštą apgyvendinimo kainų minimumą? Tarkim, šimtą eurų už vienos nakties nakvynę ir ne mažiau?
Bet ką tuomet tokie siūlymai turėtų bendro su sveiku protu? Man tikrai pasirodė, kad autorė, rašydama apie girtus ir BMW nevaldančius vaikinus, per daug dramatizavo. O gal taip ir buvo? Kas žino.
Vilniaus ypatumai
Nors aš ir esu palangiškis, bet daugelį metų gyvenau įvairiose svečiose šalyse ir net mūsų gimtosios šalies sostinėje Vilniuje. Iš kur, kaip supratau, ir yra kilusi kontraversiško laiško autorė. O Vilniuje aš gyvenau pačioje sostinės šerdyje – senamiestyje. Kur prabangų spindesį paraleliai keisdavo skurdas. Regėdavau pačių neturtingiausių visuomenės sluoksnių atstovų ilgesingas akis.
Jau nekalbant apie miegą... Gerai išsimiegoti gyvenant senamiestyje prilygdavo aukso puodo laimėjimui. Paprastai nuolat sklindantys naktinėtųjų balsai vis nutraukdavo palaimingą nakties tylą. O dar tie darkantys ramybę apsaugos signalizacijų garsai...
Ryte, saulei vos užtekėjus ir tvirtai žingsniuojant Vilniaus senamiesčio gatvėmis, man visada keldavo nuostabą automobiliuose ir ant jų mini barus įsirengęs jaunimėlis. Jie būdavo pasinėrę į alkoholinę nirvaną ir net nekreipdavo dėmesio į pastabas. Tik stikliukus kilnodavo, dar garsiai burnodavo ir į visa kita jiems būdavo nusispjauti.
O kur dar garsusis Vilniaus stoties rajonas, plačiai nuskambėjusiomis erogeninėmis zonomis, nenoromis prigludęs prie Vilniaus prestižinio ir prabanga dvelkiančio senamiesčio?
Rojaus žemėje nėra
Nejau aš po viso šito turėčiau daryti išvadą, kad Vilnius – niekam tikęs miestas? Niekada! Nes tiek Vilnius, tiek ir Palanga, tiek visi kiti miestai yra puikūs. Jie atspindi pačią plačiausią visuomenės sluoksnų įvairovę, nes ir pats pasaulis yra margas. Rojaus žemėje kol kas dar nėra. Kur mes, mirtingieji, ten ir tokios pačios mūsų mirtingųjų problemos.
Nesvarbu, ar Palanga, ar Vilnius, ar bet kuris kitas pasaulio kraštas... Ten neplyti Biblinis rojus! Todėl man be galo keista, kad žmonės, tapydami Palangą neigiamai, net nesuvokia, jog toks ir yra tikrasis gyvenimas. Jame apstu visko. Suprantu ir tai, kad mes visi norėtume matyti vien gerus dalykus, bet ar tai realu?
Teksto autorė perteikė vos kelis vaizdinius ir jau suponavo mintį, kad į Palangą bei Šventąją neverta net vykti? Bet gal išties neverta žemėje dar naiviai tikisi atrasti tą kažkur paslėptą rojų? Ypač tokiems kaip ji, kurie stokoja žmogiškos empatijos.
Aš, kaip palangiškis, labai noriu jos paprašyti. Brūkštelėkit dar vieną straipsnį – nukreipkit mus ten, kur viskas visada gerai... Į tą rojų žemėje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
