Gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis pasibaisėjo aplinkinių elgesiu: „Visiškai nužmogėjome?“

Po kelių šios dienos įvykių, kurie tiesiogiai pakeitė mano požiūrį į žmogų, jo trapumą ir žmonių abejingumą kitų atžvilgiu, nusprendžiau netylėti.

 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Gatvėje gulinčiam vyrui padėti skubėjęs praeivis stebėjosi kai kurių aplinkinių elgesiu.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Praeivis

Jun 17, 2021, 8:03 PM, atnaujinta Jun 17, 2021, 8:14 PM

Pirmadienį, pietų metu, ieškojau savo merginai gėlių gimtadienio proga. Atrodė, kad laukia tiesiog graži diena.

Eidamas Naujininkuose pamačiau besibūriuojančius žmones. Netrukus supratau, kodėl – vidury sankryžos gulėjo susmukęs vyriškis. Iš besibūriuojančių žmonių tik girdėjau replikas, kad „nugriuvo kažkoks girtuoklis“.

Po velnių, nejaugi mes esame tik girtuoklių tauta, pateisinanti tokius įvykius, kaip alkoholio pasekmę, nes gi dėl kitų priežasčių tai negali sušlubuoti sveikata?!

Taigi, nieko nelaukdamas pribėgau prie gulinčio žmogaus įvertinti situaciją. Ką pamačiau pirmiausia – tai kraujo balą ir alsuojantį vyriškį.

Sviedžiau kuprinę su gėlėmis ir pradėjau ieškoti esamos žaizdos, tačiau netrukus supratau, kad kraujas plūsta iš nosies ir burnos.

Pavertęs žmogų ant šono stengiausi ištraukti jo liežuvį ir atverti kvėpavimo takus, kad tik žmogus neužspringtų.

Netrukus pastebėjau, kad žmogus bąla, jo akys nerodė jokių gyvybės ženklų, nebejaučiau pulso, taigi, nelaukdamas pradėjau dirbtinį kvėpavimą. Ačiū moteriai, kuri pribėgo ir padėjo daryti dirbtinį kvėpavimą.

Po gerų poros minučių išgirdau menkus vyro įkvėpimus. Be galo apsidžiaugiau, atrodė, kad situacija gerėja. Vėl pavertęs jį ant šono pradėjau tikrinti kitus gyvybingumo rodiklius, atrodė, kad situacija stabilizuojasi. BET.

Vyras vėl nustojo kvėpuoti. Teko gaivinimą pradėti iš pradžių. Gaivinimo metu aplinkinių žmonių prašiau surasti nazofaringinį vamzdelį, kurio pagalba nereikėtų rūpintis liežuvio šaknies užkritimu, ir atnešti defibriliatorių, nes žinojau, kad visai šalia esanti parduotuvė tokį turi. Tuo labiau, visai netoli buvo ir Naujininkų poliklinika.

Keletas žmonių sureagavo į mano pagalbos šauksmą ir iš automobilių sunešė savo vaistinėles, tačiau minėto daikto jose neradau. Toliau tęsiant dirbtinį kvėpavimą pajutau gyvybės ženklus, kurie vėl man sukėlė didžiules viltis jį prižadinti iš mirties gniaužtų.

Galų gale atvažiavo greitoji pagalba. Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol jie atvyko. Tebūnie, gal ir klystu, nes laiko pojūtis tokioje situacijoje suvokiamas visai kitaip.

Priėjus greitosios pagalbos darbuotojui, nusakiau jam esamą situaciją. Greitosios pagalbos darbuotojas viso labo sugebėjo tik abejingai išlementi, kad vyras gyvas.

Jokios staigios reakcijos, jokio skubaus tolimesnio gaivinimo. Suprantu, kad šios tarnybos darbuotojams tai yra kasdienybė, bet iš kur TIEK daug abejingumo?! Gi sprendžiasi žmogaus mirties ar gyvybes klausimas!

Taigi. Kartu su greitosios pagalbos darbuotoju įkėlėme vyrą į „greituškę“. Mano vaidmuo čia ir pasibaigė. Pastebėjęs savo kruvinas rankas, nuėjau į už kelių metrų esančią parduotuvę jų nusiplauti, o tai padaręs pasukau namo.

Namie plaudamas kito žmogaus krauju suteptus savo batus stengiausi viską iš eilės permąstyti, galvojau, ką galėjau padaryti kitaip, geriau, bet viskas, apie ką sugebėjau tuo metu galvoti, tai tik žmonių abejingumą.

Akies krašteliu žvalgydamasis atvykstančios pagalbos matydavau aplinkinių atkištus telefonus, befilmuojančius įvykį (o tai tau, bus ką parodyti kaimynui, gal net kuo pasidalinti savo „storyje“), taip pat aplenkiančias mašinas, kuriose sėdintys žmonės matomai turėjo svarbesnių reikalų, nei sustoti ir padėti...

Kitą dieną mane pasiekė žinia, kad greitosios pagalbos darbuotojams žmogaus nepavyko atgaivinti. Tai sužinojęs tiesiog sustingau.

Vienintelės į galvą šovusios mintys sukosi apie tai, kaip tai galėjo įvykti, jeigu jis dar kvėpavo ant mano rankų? Nejaugi tas lėtumas, tas abejingumas pražudė žmogų? Kaip išvis taip įmanoma? O gal tai mano kaltė, gal kažko nepadariau iki galo? Deja, atsakymų į šiuos klausimus niekada taip ir nesužinosiu.

Bet čia dar ne pabaiga. Šiandien važiuodamas mieste kitoje gatvės pusėje pamačiau į stulpą pusiau sėdomis atsirėmusią bei už galvos susiėmusią garbaus amžiaus moterį.

Kadangi toje vietoje nebuvo galimybės sustoti ir perbėgti kelią, pavažiavęs į priekį apsisukau ir privažiavau prie jos. Kol tai padariau, pro ją pravažiavo mažiausiai 5 automobiliai ir nė vienas iš jų nesustojo. KODĖL?

Privažiavęs išlipau ir paklausiau močiutės, kaip ji jaučiasi, padėjau atsistoti ir kartu nuėjom iki laiptelių, prisėdome. Patikrinau jos pulsą, pašnekinau, o jinai man atsakė: „Vaikeli, nesijaudink, dabar vartoju vaistus ir tik truputį užtemo pasaulis aplinkui, bet dabar viskas gerai.“

Dar truputį pašnekėjus, parvežiau ją namo ir, ačiū Dievui, kad jai nieko blogo nenutiko.

Baisiausia tai, kad nė vienas žmogus nesustojo patikrinti esamos situacijos. Kodėl gi žmonės tokie abejingi? Ar mums visiems svarbūs tik savi interesai? Ar mes jau visiškai nužmogėjome?

Kad ir dėl kokių priežasčių vos per dvi dienas susidūriau su tiek abejingumo, linkiu visiems paprasto supratimo, pagalbos, užjautos.

Padėkime vienas kitam tokiose situacijose ir galbūt kartu kažkam padėsim išgelbėti gyvybę. O gal tau, žmogau, skaitančiam šį mano pasakojimą, prireiks tokios pagalbos? Tikiuosi, kad ne, tačiau visada išlieka GAL....

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.