Pramiegojau. Iš namų išvažiuoju 10 val. Darbe turėjau būti lygiai prieš 60 min. Mano kolegos labai kantrūs su manimi!
Gyvenu Vilniuje, Baltupiuose, dirbu pačiame centre. Autobusu kelionė į darbą truktų 20-30 minučių, mikriuku – 15-20, automobiliu – 12-30. Viską esu išbandžiusi. Laikas man be proto svarbus!
Dviračiu mano rekordas – 18 minučių. Žinoma, vasarą, kai jokio sniego ir galiu lėkti su vėjeliu. Tada lenkiu autobusus, stovinčius stotelėse ir apie tai giriuosi bendradarbiams. Jie stebisi ir nerimauja dėl mano saugumo – juk gali partrenkti!
Šiandien darbą pasiekiau per 30 minučių. Kaip žiemą visai neblogai.
Važiavau Kalvarijų gatve. Kaip pilnavertė eismo dalyvė važiuoju automobiliams skirta juosta, dešine kelio puse. Tuo labai nepatenkinti autobusų ir troleibusų vairuotojai. Jie priversti persirykiuoti į antrą juostą.
Pypsi ir tie, kuriems „užkišu“ – pavažiavusi šaligatviu išlendu į gatvę. Man, žinoma, visada atrodo, kad iki automobilio lieka pakankamas atstumas, kad jis persirykiuotų ar kitaip padarytų man vietos. Bet juk vairuotojai visi skirtingi, tad mano geras intencijas supranta ne visi.
Kelininkams
Nesibarsiu ant kelininką ir šaligatvininkų. Jiems ir taip pakankamai kliūva. Keliai pastaruoju metu buvo labai snieguoti. Priekinė dviračio padanga spygliuota, dvi spyglių juostos iš šonų, galinė – paprasta. Spygliai padeda neparvirsti sukant ir išsikapanoti iš pūsnies. Bet jei sniego ant kelio daug, važiuoti darosi pavojinga. Tuomet kelionės laikas pailgėja 10 ar net 15 minučių.
Maniškis – „maximinis“, suprask, labai paprastas. Anksčiau turėtąjį pavogė per vasaros atostogas. O šitą padovanojo į Vokietiją metams išsikraustanti draugė. Esu labai jai dėkinga. Mėgstu, kai daiktai „nukrenta“ tarsi iš dangaus.
Tik va žiemą juo važinėti truputį sunku. Viskas išklera, sunku minti. Dar rudenį porai dienų, kol maniškiam dėjo žiemines padangas, pasiskolinau draugės gerą, patogų dviratį. Užsimaniau tokio! Net į kalėdinių dovanų sąrašą greta 20 kilogramų persimonų ir metinio abonento į vandens parką užrašiau naują dviratį.
Kita vertus, nuostabu, kad su tokiu paprastu daiktu galiu judėti ir žiemą.
Žieminės padangos
Jas praėjusią žiemą pasigaminau pati. Susukau po 70 varžtelių į vieną padangą. Per kelis mėnesius kelionių per sniegą iš priekinės padangos iškrito du trečdaliai įsuktų varžtelių-spyglių.
Tai normalu, posūkiuose varžteliams teko didžiausias krūvis. Kartais girdėdavau, kaip jie iškrenta ir nucaksi kažkur man už nugaros.
Šiemet galinę spygliuotą padangą užsidėjau priekyje, o gale palikau paprastą vasarinę. Gerai, kad policija netikrina. Važiuoti galima, kai daugiau sniego reikia daugiau atsargumo.
Atsargumas
Visuomet dėviu oranžinę liemenę. Rengiuosi ją ant kuprinės, kad mane būtinai pastebėtų. Turiu ir priekinį bei galinį prožektorius, bet per neapdairumą pamečiau tiek vieno, tiek kito pritvirtinimus, tad šviesų kelyje neturiu. Tai labai blogai. Net liemenė tamsiu paros metu gali negelbėti. Tai – dar viena priežastis, kodėl noriu naujo, gero dviračio. Jis būtų iškart su šviesomis!
Dėl visa ko dėviu šalmą. Jis juokingas, primena nacių kariuomenę. Tai riedutininkų šalmas. Pirkau jį iš vieno mielo vaikino, dirbusio dviračių nuomoje. Mokėjau 20 litų. Galėjau ir brangesnį, madingesnį, patogesnį pirkti, bet labai norėjau paskatinti to vaikino verslumą. Jis turi nežymią negalią, tokius žmonės aš ypač myliu.
Aukštakulniai
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nesvarbu, kokiais batais minu dviratį. Turiu tris žieminių batų poras. Šilčiausi aukštakulniai. Mėgstu juos ir todėl, kad dažniausiai dėviu sukneles, prie kurių aukštakulniai labai tinka.
Kai važiuodama dviračiu apsirengiu suknelę, apsiaunu ir džinsus. Taip šilčiau kojoms.
Buvo vienas juokingas nutikimas. Virtau vesdama dviratį dėl aukštakulnių. Bet ne kur nors slidžiame kelyje, o sausutėliame laiptinės prieangyje.
Kaimynė su mažu sūneliu ėjo į darželį. Užkalbinau juos, pradėjom kalbėti su mažyliu. Užsižiūrėjau į jį, stūmiau dviratį lauk, jis pirmiau nei aš ėmė riedėti laiptais. Įsikibusi dviratį dar mėginau dėlioti kojas, bet jos man susipynė ir aš virtau paskui dviratį nuo laiptų. Ten gal 4 pakopos.
Berniukas išpūtė akis, susirūpinęs jos mamos balsas ataidėjo iš už užsidarančių durų. „Ar jums viskas gerai?“ - klausė ji. Man buvo viskas gerai. Nič nieko neskaudėjo. Tik labai juokinga buvo – tokia dviratininkė, o suklumpa ten, kur net neslidu! Širdyje labai juokiausi ir šypsojaus.
Prakaitas
Didžiausias mano priešas. Mes darbe neturime dušo. Kartais taip ir prasmirdžiu visą dieną. Mano kančią palengvina prisipažinimas, kad „žinot, aš šiandien su dviračiu, tai jei smirdėsiu, nepykit“.
Visaip mėginu suktis. Valyti pažastis drėgnomis servetėlėmis, plauti vandeniu ir muilu, gerti daugiau nei įprastai vandens, valgyti tik vaisius, persirengti kitus drabužius. Kartais padeda, kartais ne.
Viena, ką supratau, kad galiu aukoti gerą kvapą dėl smagios, energingos kelionės į darbą. O kai negaliu, tada važiuoju automobiliu.
Jei rasčiau sprendimą šiai problemai, būčiau labai laiminga. Mane guodžia, kad garsusis „Apple“ įkūrėjas Steve'as Jobsas vienu gyvenimo periodu irgi smirdėjo prakaitu ir nesuko dėl to galvos.
Dėmesys
Labai smagu, kai žmonės atsisuka, kai važiuoju. Jų išpūstos akys ir nuostabos šypsena mane džiugina. Kartais užsieniečiai pasako kokį drąsinantį žodį.
Be to, mano vaikinas manimi džiaugiasi ir didžiuojasi, kad aš tokia stipri ir drąsi – važiuoju dviračiu net žiemą. Aš jam to nesakau, bet turbūt ir į kosmosą skrisčiau, jei tik žinočiau, kad tai jį sužavės. Taip gera sulaukti jo palaikymo!
Kiti mane mylintys žmonės kartais ir nerimauja. Sako, kad peršalsiu arba rūpinasi, kad nepartrenktų niekas.
Žinoma, saugau save. Bet ne kaip nors liguistai. Tikiu, kad jei lemta, tai ir lygioj vietoj sprandą galiu nusisukti.
Pamėginkit ir jūs keliauti į darbą dviračiu. Smagu - galime išgyventi ir be automobilio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
