- Bene svarbiausia šių varžybų ypatybė ta, kad kiekvienas lenktynininkas turėjo pats pasirinkti maršrutą – iš viso tebuvo du kontrolės punktai. Kaip tu nusprendei, kuriuo keliu važiuoti?
- Po varžybų daug kas klausinėjo, kodėl mano maršrutas buvo toks keistas – taip išėjo, kad iš visų dalyvių pasirinkau patį ilgiausią. Kai atstumas toks ilgas, galima sugaišti nežinia kiek laiko, kol visus kelius išanalizuoji, kol išsiaiškini, kuriais galima, kuriais negalima važiuoti dviračiu. Naudojausi specialia programa „Bike Route Toaster“, kuri Anglijoje veikia visai patikimai: nenuveda, kur nereikia; pavyzdžiui, jai nurodžius vengti magistralių, neves keliais, kur automobiliai važiuoja daugiau kaip 100 km per valandą. Kai nustačiau lenktynių tikslą, programa man pasiūlė planą, kuris turėjo būti greičiausias.
Įvertinau, kad maršrutas nelabai kalnuotas, nors iškart mačiau, kad apie 150 km ilgesnis – pagalvojau, kad tą papildomą atstumą per gerą pusdienį galima nuvažiuoti. Juo labiau kad pasiūlytas maršrutas ėjo tik per Europos Sąjungos šalis, kas leido tikėtis atnaujintų, geresnių kelių. Ir iš tikrųjų važiuodamas per kai kurias šalis – Rumuniją, Bulgariją – daug kur mačiau Europos fondų ženklų, o iš kitų dviratininkų teko girdėti skundų, kad, pavyzdžiui, Serbijoje kelių danga gan prastos kokybės.
Tiesą sakant, ne visų šalių žemėlapius turėjau įsivedęs į navigaciją, todėl net nežinojau, kokie keliai buvo šalimais, kaip galėjau kitaip važiuoti – tiesiog sekiau iš pat pradžių nurodytą liniją. Nepasakyčiau, kad gailiuosi pasirinkęs ilgesnį kelią, kadangi buvo tik viena staigmena: tikėjausi, kad per Dunojaus upę iš Rumunijos į Bulgariją bus tiltas, o pasirodo, ten yra keltas, kuris plaukia tik keturis kartus per dieną. Nepaprastai džiaugiausi, kad ten pasisekė nuvažiuoti 7 valandą vakaro, nes paskutinis keltas išplaukė 7:45! Kitaip būtų tekę be reikalo gaišti bent iki 6 val. ryto. Tą likusį pusvalandį pilnai išnaudojau: gerai nusiprausiau, ramiai pavalgiau, nes važiuojant tokiems pašaliniams dalykams tenka skirti itin mažai laiko.
- Niekada nedalyvavusiems tokiam maratone turbūt sunku patikėti, kad praustis – tai pašalinis dalykas. O kaip dėl maisto ir miego?
- Na, be valgio ir poilsio, aišku, neapsieisi. Trumpai tariant, yra trys pagrindiniai dalykai: važiuoji, miegi arba valgai. Labai gerai, jeigu pavyksta suderinti valgymą su važiavimu; miegojimo su važiavimu šį kartą jau nederinau... Tiesa, kažkur ties ketvirta diena pastebėjau, kad visiškai nevartojau produktų su kofeinu. Nusprendžiau ir toliau jokių stimuliantų nevartoti, pažiūrėti, kaip seksis; negėriau nei kokakolos, nei kavos – norėjau išmėginti, kiek organizmas natūraliai leis važiuoti, o kada jau būtinai reikės stoti ilsėtis.
Valgiau daugybę maisto, stengiausi visada būti sotus. Grįžęs apskaičiavau, kad per tas vienuolika dienų įveikti atstumui man prireikė apie 70 tūkstančių kalorijų, tai yra 35 normalių dienų normos! Kaskart sustojęs prekybos centre nusipirkdavau 300 gramų pyrago, didelį sumuštinį – prancūzišką batoną, pilną kumpio, sūrio ir salotų; pieno kokteilio, jogurtinio gėrimo, sulčių, kokius keturis bananus iš karto suvalgydavau ir keturis įsidėdavau vežtis. Dar visada veždavausi riešutų ir džiovintų vaisių mišinio bei avižinių sausainių, nes juos labai patogu valgyti važiuojant, taip pat džiovintų datulių, figų.
Rafinuoto cukraus produktų irgi teko daug valgyti, nes tai ypač greitas energijos šaltinis. Taip pat vienam butelyje veždavausi elektrolitų (vandeny tirpstančių tablečių), kitam vandens, nes toks gėrimas padeda atgauti prakaituojant organizmo prarastas druskas. Trumpai tariant, iš patirties išmoksti, kad jeigu trūksta maisto, išeikvoji visas glikogeno atsargas, paskui daug ilgiau užtrunki, kol jas atstatai ir gali vėl pradėti važiuoti. Panašiai kaip automobilis be kuro – tu be maisto neapseisi, be to, svarbu visada turėti atsargų, nes jautiesi daug ramiau ir ne taip bijai, kad kita parduotuvė galbūt negreit pasitaikys.
O miegodavau iš pradžių labai mažai: pirmą naktį gal tik pusantros valandos, antrą – dvi valandas, bet tuoj miego trūkumas mane pasivijo: pasiekęs antrą kontrolės punktą Stelvijaus perėjoje (Šiaurės Italijoje, Alpėse. – Red.) išmiegojau maždaug penkias valandas. Dėl to, kad pirmą kartą taip ilgai miegojau, du dalyviai mane aplenkė ir iš trečios vietos nusileidau į penktą, o galiausiai finišavau šeštas.
- Gal žinai, kaip elgėsi kiti lenktynininkai?
- Varžybų laimėtojas turėjo labai gudrią strategiją: važiuoti nustatytą atstumą ir sustoti ilsėtis nustatytą laiką. Kitaip sakant, jis įpratino organizmą tam tikrais intervalais dirbti ir ilsėtis, galbūt dėl to jam taip sekėsi. Man būtų buvę sunku tokiu režimu važiuoti dėl daugybės pašalinių trukdžių: nežinai, kada bus kitas miestelis, parduotuvė, kur galėsi valgyti ir atsigerti. Net Prancūzijoje buvo taip, kad pravažiavau gal septynias valandas ir nepasitaikė nė vieno miestelio. Kai nežinai, ko tikėtis, turi prisitaikyti, ir aš neįsivaizduoju, kaip galima susidaryti tokį grafiką, kad niekas nesikeistų.
- Tai vis dėlto kur ir kaip miegodavai?
- Jau grįžęs nagrinėjausi savo maršrutą per "Google Maps", kad pamatyčiau, kur miegojau. Tarkim viena iš miegojimo vietų buvo prie kelio šalia ūkinio pastato, gal daržinės – tiesiog pastogė ir rampa, išklota medinėmis lentomis. Kai tada ten sustojau, buvo tamsi naktis ir nieko nemačiau, o vėliau pasižiūrėjęs pastebėjau ir kalnus, ir gražias apylinkes.
Stogas virš galvos gerai, bet ne svarbiausia. Lietaus per visą kelionę beveik nepatyriau, tik ant Stelvijaus kalno ir dar šiek tiek iš ryto palijo, kai buvau Austrijoje. Daugiausia miegodavau arba šiokioje tokioje pastogėje, tarkim, autobusų stotelėje ant suoliuko arba ant žolės. Turėjau pasiėmęs vadinamąjį išlikimo apklotą (angl. survival blanket) – tokią folijos paklodę-apklotą, labai lengvą ir gerą tuo, kad sulaiko šilumą.
Naktimis oro temperatūra kai kur krisdavo žemiau dešimt laipsnių šilumos ir buvo gan šalta, pabusdavau drebėdamas nuo šalčio. Kai važiuoji dviračiu, sušyli, kai sustoji, nes jau nori miego, susisuki į tą foliją – vis dar būna šilta, bet po kurio laiko šaltis prasismelkia ir prabundi. Atsikėlęs žinai, kad reikia kuo greičiau pradėt važiuot, bet taip nesinori, nes vos pajudėjus dar šalčiau būna dėl vėjo. Tada galvoji: ne, negaliu, per daug šalta, dar reikia palaukt penkias minutes – gal sušilsiu. Stovi užsimerkęs, linguoji, pasižiūri į laikrodį – ogi 40 minučių praėjo! Dantis sukandi, šiaip ne taip pradedi važiuot ir po 10–15 minučių jau viskas būna gerai, bet tas pats pirmas prisivertimas pats sunkiausias.
Gaila veltui gaišti laiką, bet kad ir kaip stengdavausi, pradžia būdavo labai sunki, ypač trečią, ketvirtą naktį, kai miegodavau labai trumpai: nuo kokios pirmos iki trečios valandos nakties, kai dar labai tamsu. Sunku, nes kūnas dar nori miegoti, raumenys ir smegenys snaudžia, bet viduje žinai, kad vis tiek reikia važiuoti toliau ir važiuoji.
- Vadinasi, nuo išvažiavimo iš Londono pirmą kartą lovoje miegojai jau tik Stambule?
- Taip. Tiesa, viena prabangiausių kelionės nakvynių buvo antrą naktį Prancūzijoje, kur paryčiais pasitaikė viešbutis. Nusprendžiau užsukti, nes norėjau bent nusiprausti ir sušilti po sušalimo praeitą naktį, bet abejojau, kaip pavyks įsiprašyti pamiegoti tik porą valandų. Įėjęs į to viešbučio fojė neradau jokių žmonių – pasirodo, turi pats per automatą išsirinkti, kiek dienų nori apsistoti, gauti kortelę-raktą, kitaip sakant, pats apsitarnauti. Toje fojė toks minkštas kilimas, taip šilta, tai nusprendžiau ten ir prigulti. Labai smagiai nusnaudžiau gal dvi valandas, o apie šeštą ryto pažadino tai, kad atėjo paštininkas, įmetė laikraščius, kažką man pasakė, bet per daug dėmesio nekreipė. Kadangi jau buvo šviesu, atsikėliau ir iškart leidausi į kelią – tąkart buvo lengva, nes miegojau šiltai ir patogiai (na ir kas, kad ne visai viešbuty, o tik jo fojė ant kilimo!).
- Ar kovos su nuovargiu momentai ir buvo patys sunkiausi?
- Tikriausiai. Dar būdavo dienomis kartais labai suimdavo miegas, nes kiekvieną dieną būdavo beveik 40 laipsnių karščio ir nebūdavo kur nuo saulės pasislėpti: važiuoji per laukus, jokio pavėsio. Ypač kai į kalnus reikėjo kilti, vėjas visai nevėsino. Baimindamasis, kad neištiktų šilumos smūgis, sustodavau pailsėti.
Pavyzdžiui, kai per Prancūziją važiavau 150 km ir nebuvo jokio pavėsio – vien laukai. Mačiau paminklus amerikiečių kariams - tuose laukuose senovėj vykdavo mūšiai ir žuvo dešimtys tūkstančių žmonių (berods, devyniolika tūkstančių), o dabar kai pasižiūri, kukurūzai ir javai auga – net neįtartum tokios istorijos. Kartą priguliau prie kelio pasnausti ir gal po valandos pabudau dėl to, kad grūdus kuliantis kombainas netoliese važiavo, o jam iš galo debesis pelų. Atsikėliau visas aplipęs tais lukštais.
Būtent Prancūzijoje per karštį buvo užėjęs toks juodas metas, kad net nusiunčiau žinutę organizatoriams, jog kol kas dar galiu tverti, bet nežinau, kiek. Galvoje sukosi mintys, kad tegul verčiau iš manęs kas nors pavagia dviratį ir bus rami galva, tada nuvažiuosiu kokiu nors traukiniu į Stambulą ir po to parskrisiu lėktuvu, nereikės daugiau kentėti. Bet po to užsukau į parduotuvę, kur radau arbūzų: nusipirkau ketvirtį, pabuvau priglaudęs nugarą prie šaldytuvo, šiek tiek atvėsau. Dar nusnaudžiau suvalgęs tą arbūzą ir viskas pasirodė gerokai šviesesnėmis spalvomis. Taip nutiko ne tiek dėl maisto ar medžiagų trūkumo, o tiesiog nuo karščio. Išeini iš parduotuvės ir tarsi atsitrenki į karščio bangą – atrodo, net būti lauke nesinori, ką jau kalbėt apie važiavimą kalnais.
- O kas buvo maloniausia?
Atėjus vakarui būdavo labai malonu važiuoti, iš karto greitis pakildavo. O dienos metu žiūri į spidometrą, greitis vis 20 km per val., kas mano įpratimu gan negreit, todėl stengiesi važiuoti kuo greičiau, bet net lygioj vietoj niekaip neišeidavo padidinti greičio. Tikriausiai kūnas kažkaip stengiasi riboti save, kad neperkaistų, kad raumenys taupytų maisto medžiagas.
Mano pagrindinė užduotis buvo sekti mėlynąją GPS liniją, stebėti eismą aplinkui, bet apskritai kaip autopilotu važiuoji. Dairaisi, pamatai gražų vaizdą, bet nuovargis viską užgožia. Taip dažniausiai būdavo vidury dienos, per patį karštį. Aišku, būtų buvę gerai to laiko išvengti ir verčiau ilsėtis tada, o ne naktį, bet aš tiesiog negalėjau naktį visai nemiegoti. Biologinis laikrodis veikia taip, kad kūnas turi ilsėtis naktį, nesvarbu, kad lėtai važiuoji ir turi šviesas. Žinau, kad galima išsitreniruot taip, kad ir naktį važiuotum be sustojimo, o miegotum dieną, bet gal tam reikia laiko ir žinoti, kaip treniruotis. Kam tekę ilgai važiuoti automobiliu žino, kad taip pat reikia labai koncentruotis, smegenys gal net greičiau pavargsta, nes vaizdai greičiau keičiasi, atsiranda protinis nuovargis, nes per tą patį laiką reikia daugiau informacijos apdoroti.
Esu jau pasimokęs iš ankstesnių važiavimų: jeigu ima miegas, jei važiuodamas dviračiu jauti, kad galva linksta žemyn ir akys merkiasi, reikia stoti kuo greičiau! Tai pajutęs visada stengiausi per sekančias 20 minučių jau kur nors gulėti ir numigti. Ypač svetimoje šalyje labai pavojinga taip rizikuoti, juk gali į priešingą eismo juostą išvažiuoti ar nulėkti į griovį, tada būtų daug keblumų. Tiesiog neverta nei savęs, nei kitų statyti į tokį pavojų, bet šios pamokos išmokstamos tik per patirtį ir brandą.
- Kas labiausiai įsiminė?
- Pati įspūdingiausia naktis buvo Bulgarijoje, kai netikėtai sustojau šalia kelio labai suėmus miegui. Buvo apie dvylika ar pirma nakties, stabtelėjau tokiam lauke šalia kelio, vos nusukus keliuku, ir galvoju, kas čia taip skaniai kvepia? Atsisėdau, išsilanksčiau tą savo paklodę, priglaudžiau rankas prie žemės ir pauosčiau – ogi kvepia čiobreliais! Pašviečiau aplinkui ir pamačiau, kad visur aplink vien čiobrelių pieva. Atsigulęs tryniau rankas, uosčiau... Kaip tik tada rugpjūčio vidury buvo meteoritų lietus: guliu, žiūriu, kaip žvaigždės krenta, ir tas nuostabus kvapas: ir aromaterapija, ir fejerverkai danguje – taip spontaniškai išėjo, kad teko mėgautis tokia įspūdinga akimirka.
Dar prieš tai Rumunijoje miegojau įdomioj vietoj, tiksliau, įdomus nuotykis nutiko. Vėlgi išsukau iš kelio miegui suėmus: takelis, pieva, medžiai auga. Atsisėdęs atsirėmiau ranka į kažką tokio drėgno ir vėsaus, galvoju, kad tik nebūtų kokia šuns dovanėlė. Paskui paaiškėjo, kad atsiguliau po slyvų medžiu ir ten tiesiog daug supuvusių slyvų buvo. Tada ilgai, gal apie penkias valandas, miegojau, o atsikėliau nuo to, kad išgirdau kažką varpeliu skambinant. Pramerkiu akis ir matau, kad tiesiai į mane žiūri karvė! Pasirodo, varpeliu ne karvė skambino, o jas tolėliau ginęs piemuo ar ūkininkas. Tų karvių ėjo kokios septynios ar daugiau, visos atsargiai mane iš viršaus apžiūrinėjo, nes aš šalia jų takelio gulėjau. Ir aš į jas spoksojau net nesuprasdamas, ar sapnuoju – tokios didelės atrodė žiūrint iš apačios. Paskui tas ūkininkas irgi praėjo, pasakė man kažką rumuniškai, aš kažką atsakiau supratęs tik tiek, kad jau reikia keltis ir važiuot toliau. Štai toks keistas nuotykis.
- Ar per kelionę susidūrei su kokiais nors pavojais?
- Bulgarijoje, Rumunijoje, Turkijoje yra labai daug palaidų šunų. Kai kurie vejasi, kai kurie ne, bet jeigu būna pulkelis, dažniausiai vejasi, jei vienas ar du – retai kada. Tiesiog sau palaidi vaikštinėja ir tikrai nėra malonu juos sutikti. Kitus dviratininkus šunys buvo apsupę, neleido pravažiuoti. Vienas pasakojo, kad teko dviračiu gintis, kai vietiniai gyventojai pamatė, pradėjo akmenis ir batus į šunis mėtyti – tik tada išsiskirstė. Kai pulkas palaidų šunų loja dantis iššiepę, nežinai, ar puls, ar ne; jeigu pasiutę ir įkąs, teks ligoninės ieškoti. Bet man nieko nenutiko, apsiėjau be didelių incidentų – kiek vijosi, tiek įstengiau pabėgti. Pamačiau, kad kai adrenalinas užeina nuo šunų bėgt, tai iki kokių keturiasdešimt km per val. įsibėgėji. Stipresnis šuo irgi gali tokiu greičiu bėgti, bet ne daugiau kaip porą šimtų metrų. Aišku, ir pats pavargsti, nes adrenalinas baigiasi.
- Taigi per vienuolika dienų pervažiavai net dešimt šalių. Ar dar prieš pradėdamas varžybas turėjai nusistatęs kokį nors greičio tikslą?
- Vidutiniškai per varžybas per vieną dieną nuvažiuodavau apie tris šimtus kilometrų. Paskutinę naktį miegojau Turkijoje – trumpai, gal tik valandą, nes pabudau pažadintas su manimi pasikalbėti sustojusio vietinio. Pokalbis buvo keistokas: jis nemokėjo angliškai, aš – turkiškai, bet gestais pasišnekučiavome gal pusvalandį. Galiausiai apsikabinom, atsisveikinom, tada ir supratau, kad jeigu be sustojimo važiuosiu iki pat ryto gana greitai, dar turiu šansą per vienuolika dienų nuvažiuoti 3300 km, kad būtų po 300 km per dieną. Tam reikėjo išlaikyti apie 20 km per valandą greitį ir be sustojimo važiuoti iki ryto, bet kelias vietomis buvo labai prastas ir dėl priešpriešinio vėjo bei kalvų tai buvo viena iš sunkiausių dienų.
Vis dėlto nesustojęs nuvažiavau septynias valandas – stengiausi kiek galėjau, kad tik pasiekčiau savo paties užsibrėžtą tikslą. Kai buvo aštuonios ryto Anglijos laiku – lygiai po vienuolikos dienų nuo išvažiavimo iš Anglijos aštuntą ryto, buvau įveikęs kaip tik 3302 km, taigi net viršijau savo tikslą dviem kilometrais! Bet tada jaučiausi labai pavargęs... Tiesa, finišuojant tachometras rodė iš viso 3408 km varžybų pabaigoje; kelis kilometrus tikriausiai buvau keletą kartų kur nors nuklydęs. Finišą pasiekiau po vienuolikos dienų, septynių valandų ir dvidešimt vienos minutės.
- O kokį nors apdovanojimą gavai?
- Vieni iš rėmėjų buvo padangų gamintojai "Continental", iš jų gavau simbolinį prizą už tolimiausią atstumą – naujų padangų komplektą. Visi prizai buvo gan simboliniai, tarkim, laimėtojas gavo specialaus leidimo dviračio sėdynę, kitas - šviesų komplektą ir panašiai. Svarbu pabrėžti, kad tai kaip ir nebuvo tikrų tikriausios lenktynės, nes iš tikrųjų negalima lenktyniauti, jei nėra uždarytos gatvės, nėra specialios lenktynių trasos ir nustatyto maršruto. Įstatymai reikalauja saugumo, todėl tikroms lenktynėms turėtų būti uždarytos gatvės. Taigi čia buvo ir lenktynės, ir ne – daugiau nuotykis: jeigu, pavyzdžiui, prizas laimėtojui būtų buvęs labai didelis, galbūt lenktynininkai būtų linkę labiau rizikuoti, tarkim, važiuoti per raudoną šviesoforo signalą, mažiau skirti laiko poilsiui ir panašiai. Svarbiausia buvo dalyvauti, pasiekti finišą ir atvažiuoti laiku.
Pats vertingiausias apdovanojimas atiteko suomiui Miko Makipai už tai, kad jis važiavo pačiu kalnuočiausiu maršrutu ir dėl to, kad į šias lenktynes leidosi ką tik baigęs lenktynes Londonas - Edinburgas - Londonas, taigi jo pasirodymas tarsi buvo dvasiškai artimiausias šių lenktynių esminei idėjai. Aišku, visada svarbu laimėti, bet šiuo atveju buvo svarbiausia, kiek nuotykių patyrei važiuodamas, kokį maršrutą pasirinkai, kad ne vien greičiausią, plokščiausią. Miko važiavo į Mortirolo kalną, kuris yra vienas ilgiausių ir stačiausių Alpėse; pasirinko plaukti keltu per Adrijos jūrą. Jeigu aš važiuočiau dar kartą, irgi rinkčiausi kitokį maršrutą, kad kitas šalis pervažiuočiau ir patirčiau kitokių nuotykių.
- Ar pasiteisino taisyklė, kad vos baigusis lenktynėms iškart galvoji apie kitus iššūkius?
- Grįžęs į Angliją pamačiau, kad pražiopsojau užsirašyti į 1300 km važiavimą Škotijos šiaurėje, kuris bus kitais metais: gerokai trumpesnis, bet irgi labai kalnuotas, laukinėje, civilizacijos nepaliestoje gamtoje. Vietų skaičius buvo ribotas, bet pavyko su organizatoriais susitarti, kad galėčiau dalyvauti. Dėl kitų važiavimų per Europą dar nežinau, nors turiu keletą sumanymų.
Beje, kasmet dalyvauju sulankstomų dviračių miesto varžybose: iš pradžių turi nubėgti iki dviračio, jį išsilankstyti, tada kelis ratus važiuoti. Šiais metais atvažiavau antras ir laimėjau sulankstomą dviratį, kitais metais norėčiau vėl dalyvauti ir atvažiuoti pirmas. Vienas varžovas šias lenktynes laimėjo jau gal penkis kartus – mano tikslas jį nugalėti!
Turbūt sunku, bet gal pamėgintum apibūdinti, koks jausmas aplanko įveikus tokį maratoną?
Na, tai kol kas bene didžiausias mano gyvenimo iššūkis, taigi žymiausias – pasiekimo jausmas. Per visą tą atstumą lengviausia buvo palūžti dvasiškai, vien dėl tos nežinomybės, kas bus toliau, kur atsidursiu, ką ir kur valgysiu... Rodos, labai paprasti rūpesčiai. Stengiausi pernelyg nerizikuoti, nepervargti, kad neužsnūsčiau prie vairo – tokio tolimo atstumo dar nebuvau važiavęs, nežinojau, kaip mano organizmas reaguos. Sunkiausiais momentais palaikė žinojimas, kad tai nesitęs mėnesių mėnesius, kad mane palaiko pulkas draugų ir artimųjų, kad už kelių dienų viskas baigsis ir kad galėsiu kelias paras ramiai išsimiegoti už visą tą laiką.
Prisiminęs, kiek buvo kentėjimo, turiu pasakyti, kad tie neigiami jausmai neužsifiksavo kaip kažkas negero. Atvirkščiai, po to paprasti kasdieniai malonumai ima teikti netgi daugiau džiaugsmo: miegojimas minkštoj šiltoj lovoj, galėjimas bet kada nusipirkti maisto ir valgyti neskubant, patogiai atsisėdus, nekemšant. Tas penkias dienas po varžybų Turkijoje mėgavausi kiekviena gyvenimo akimirka, stebėjausi, kaip viskas yra gražu ir kaip žmonės galbūt to neįvertina.
Apskritai toks pabuvimas vienam su savimi priverčia labai susimąstyti. Aplinkos sąlygų pakeisti negali, taigi bandai prie jų prisitaikyti ir tada šio bei to išmoksti, tarsi iš naujo pasitikrini savo jėgas ir ribas. Leidausi į šitą žygį galvodamas: na, net jeigu jo ir nebaigsiu, bent jau pamatysiu, ko esu vertas.
- Tai pamatęs dabar galbūt norėtum leistis net į dar didesnį savęs išbandymo žygį?
- Kiekvienas turi pasirinkti sau tinkamą išbandymą – viskas priklauso nuo pasiruošimo. Girdėjau, kitų metų kovo mėnesį vėl bus organizuojamos lenktynės aplink pasaulį, bet joms reikėtų jau ne tik nusiteikimo, bet ir kad nieko daugiau gyvenime nebūtų: vien pasiruošimas ir pačios lenktynės užims apie tris–keturis mėnesius. Po tiek laiko labai sunku grįžti į vadinamąjį normalų gyvenimo ritmą. Šių tarpžemyninių lenktynių, kuriose dalyvavau, organizatorius yra Guinnesso rekordininkas varžybose aplink pasaulį ir jis pasakojo, kad po to sirgo depresija: labai skiriasi gyvenimas, jei tris mėnesius vien tik važiuoji dviračiu, valgai ir miegi, patiri neapsakomai daug įspūdžių – per tokią kelionę neįmanoma išvengti įvairiausių nutikimų, tiek gerų, tiek blogų.
Kiekvieną dieną visko tiek daug įvyksta, o kai tai tęsiasi kelis mėnesius, poveikį net sunku apsakyti. Panašiai kaip kareiviams būna sunku po karo grįžus adaptuotis, gyventi nebe tokį intensyvų gyvenimą. Dėl to aš nenoriu pernelyg įsitraukti į tokius iššūkius, man tiesiog malonu važinėtis dviračiu, patinka turistiniai žygiai ir šiek tiek sportuoti, bet negaliu sau leisti gyventi vien dviračių sportu.
Turiu pripažinti, kad tavo drąsa ir pasiryžimas bei apskritai požiūris į važiavimą dviračiu mane labai įkvėpė ir paskatino naujai pažvelgti į šią transporto priemonę.
Man būtų labai smagu, jeigu dar kas nors iš Lietuvos, galbūt netgi mano pažįstamų dviratininkų susigundytų dalyvauti tokiose varžybose, nes toks nuotykis – išties nepakartojamas, tokių įspūdžių nenusipirksi ir nesusikursi. Ir apskritai netgi nebūtina važiuoti tolimų atstumų ar lenktyniauti, svarbu, kad žmonės pajustų važiavimo dviračiu teikiamą malonumą ir laisvės pojūtį. Man tai yra pagrindinė laisvės išraiška: galiu sėsti, galiu šen, galiu ten nuvažiuot, nereikia per daug galvoti, nes nesi izoliavęsis ir gali bet kur atvažiavęs pasidėti dviratį ir bendrauti. Tas betarpiško santykio su aplinka jausmas yra nepakeičiamas.
Tokios kelionės labai sustiprina ir bendruomeniškumo jausmą, kurio dabartinėje visuomenėje neretai pasigendu: iš aprašomų nelaimių ir sensacingų antraščių žiniasklaidoje lengva susidaryti įspūdį, kad pasaulis yra tik niūrus ir pavojingas, bet keliaudamas sutinki tiek daug nuostabių žmonių ir pamatai, kad iš tikrųjų jie labai noriai bendrauja ir linki tau gero. Kuo daugiau kalbiesi su žmonėmis, tuo geriau įsitikini, kiek daug yra geranoriškų – taip pats dvasiškai tobulėji ir tampi geresnis.
Mano nuomone, žmonės turėtų pasikliauti vienas kitu, o ne atsiskirti. Pasiilgstu to ir džiaugiuosi kelionėse tai vėl atrasdamas. Įsisukęs į rutiną gali net nustoti pastebėti, kad trūksta tikro gyvo bendravimo. Gal viešbučiuose patogiau atostogauti, bet komfortą greit pamirši; kas palieka tikrą įspūdį – tai, ką tu kelionėje matei, sutikai, su kuo bendravai. Tik tai tau suteikia ilgalaikio džiaugsmo. Aš tikiu, kad tai, ką patiri per kelionę, vėliau turi įtakos tavo gyvenimo pasirinkimams, nes leidžia į įprastus dalykus pažvelgti naujai. Kol neišvažiuoji pakeliauti ir nepamatai, kokie mes visi iš tikrųjų panašūs savo poreikiais ir gyvenimo būdu, net nesusimąstai, kaip iš tikrųjų turėtumėme laikytis kartu ir vienas kito, o ne kovoti ir konkuruoti.