Lietuva – nuo seno miškų šalis ir, lyginant su Vakarų šalimis, mes turime pavydėtinus sveikos aplinkos resursus. Miško paslaptinga žaluma ir sidabrinės upių juostos, ežerai ežerėliai ir knibždėte knibždanti gyvūnija visada traukė viliojo žmogų. Tačiau palengva miškas miestiečiui tampa tarsi maloni pramoga, o kaip į pragyvenimo šaltinį, daugelis jau žiūri į žemę.
Tačiau vis intensyvėjantis žemės dirbimas susiję su aplinkos tarša ir tai skaudžiai atsiliepia mūsų ekosistemai: kraštovaizdžio pasikeitimai, ekosistemų pažeidimai, pasunkėjusi aplinkos ekologinė būklė. Siekiant padidinti žemės ūkio pelningumą, diegiamos naujos technologijos, intensyvinama gamyba - vien herbicidų Lietuvoje kasmet išbarstoma apie 11–12 tūkst. tonų, t.y., apie 330 g vienam gyventojui.
Žmogus aplinkos kaitos pasekmes jis pajunta ne iškart, o dažnai tik tuomet, kai jau nieko nebegalima pakeisti. Pirmieji visa tai pajunta paukščiai. Dėl kenksmingos aplinkos žuvus smulkiajai faunai, paukščiai netenka maisto šaltinio ir palieka gimtas vietas. O tai jau reiškia, kad kažkas ne taip.
Taigi, neatsitiktinai ir ne šiaip sau mūsų protėviai ir tėvai laukė parskrendančių paukščių, ne šiaip sau atsirado ir jų pagerbimo papročiai. Keturiasdešimties paukščių diena, Pempės diena, Gandrų diena ir kitos šventės turėjo savo prasmę, buvo tarsi gyvenimo kokybės indikatorius. Net vėlių išėjimo į gamtą diena - Velykos siejamos su paukščiais, o vėlėms dažnai buvo suteikiamas paukščio pavidalas.
Šių dienų realybė jau gerokai nutolusi nuo mitologijos, nedaug kas betiki vaiduokliais, pomirtiniu gyvenimu. Tačiau paukščio reikšmė mūsų gyvenime, anaiptol, nesumenko. Paukštis, kaip minėta, šiuolaikiniame pasaulyje įgavo naują prasmę – tapo natūraliu aplinkos taršos indikatoriumi. Todėl inkilų kėlimo šventės, kuriose dalyvauja ne tik miškininkai ir jaunieji miško bičiuliai, bet ir kiti visuomenės atstovai, padeda suprasti, kuo reikšmingi žmogui paukščiai.
Jau tapo tradicija, kad pirmieji pavasarį parskrendančius paukščius pasitinka valstybinius miškus tvarkantys miškininkai. Kasmet visose urėdijose vyksta tradicinės inkilų kėlimo šventės bei kitaip pažymimas paukščių grįžimas bei gamtos prisikėlimas po žiemos.
Jau smagia tradicija tapo miškininkų organizuojamos inkilų iškėlimo šventės ir vaikų fotografijų konkursai parskrendančių paukščių ar kitomis gamtos temomis, kuriuos vėliau keičia aplinkos švarinimo ar medelių sodinimo akcijos ir kiti renginiai. Šiemet Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos taip pat suskato pirmoji pasitikit pavasarį.
Surengtas moksleivių fotografijos konkursas „Paukščiai grįžta namo“, buvo keliami inkilai – per visą Lietuvą iškelta apie 3 tūkstančius inkilų. Baigiamasis akcijos renginys, kurio metu buvo apdovanoti ir fotografijos konkurso „Paukščiai grįžta namo“ laureatai, įvyko kovo 21 dieną, kartu su Pasaulinės miškų dienos paminėjimu.
Deja, vien valdžios pastangų nepakanka – mes visi turėtume prisiminti protėvių išmintį ir atsigręžti į gamtą, į amžinąjį mūsų sveikatos šaltinį, turime atiduoti reikiamą pagarbą Žemei ir visomis įmanomomis formomis puoselėti savo gyvenamąją aplinką.
Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio šalių, yra prisiėmusi įsipareigojimus siekti šalies subalansuotosios plėtros, parengtos ir priimtos Aplinkos apsaugos, Biologinės įvairovės išsaugojimo, Visuomenės aplinkosauginio švietimo ir kitos strategijos bei jų įgyvendinimo veiksmų planai. Mūsų šalis taip pat pasirašė daugelį tarptautinių konvencijų susijusių su aplinkos apsauga. Tačiau pastebėtina, kad iki šiol visus miško sodinimo ir tvarkymo darbus, beveik visas sveikatingumo – kultūrines akcijas organizuoja ir vykdo valstybės įmonių – miškų urėdijų miškininkai.
Tiesa, maloniai nuteikia pažangioji mūsų visuomenės dalis, kuri jau seniai suskato rūpintis savo gyvenama aplinka, savo ir savo vaikų ateitimi. Tai įrodo ir kiekvieną pavasarį, kiekvieną rudenį per visą Lietuvą nuvilnijančios inkilų kėlimo šventės, aplinkos tvarkymo, miškų sodinimo ir tvarkymo talkos, bet svarbiausios yra vietinės ar regioninės talkos, nes jos paprastai nukreipiamos ne tik aplinkos švarinimui, bet turi ir sakralinę prasmę. Tai – prasmingi darbai, pratęsiantys mūsų tautos gamtines tradicijas, tačiau Lietuvoje tebeegzistuoja egzistuoja ir kita visuomenės dalis, kuriai nė kiek nerūpi gyvenama aplinka, o pargrįžtančius paukščius jie pasitinka liepsnojančiomis pievomis.
Žolės deginimas – labai brangi „pramoga“ tiek gamtai, tiek visuomenei, kadangi deginant žolę, visų pirma, tiesiogiai pakenkiamas dirvožemis. Kita vertus – pernykštėje žolėje, viksvose ar nendryne pasislėpę sudega ką tik gimę žvėrelių jaunikliai, anksti pavasarį susukti paukščių lizdai, begalė boružių, laukinių bičių ir kitų gamtai naudingų augalų apdulkintojų, jau nekalbant apie žmonių aukas.
Ir trečias rimtas pavojus nuo degančios žolės - miškams, ypač sausiems spygliuočių miškams, nes kasmet didelė dalis miško gaisrų kyla nuo deginamos žolės. Šiemet – ypatingas pavasaris. Žiema buvo besniegė, todėl jau su pirmaisiais saulės spinduliais, pradžiuvo pernykštė žolė ir prasidėjo pievų gaisrai, o liūdniausia, kad didelė jų dalis - sąmoningi sausos žolės padegimai, kurie sudaro apie 70 proc. visų pievų gaisrų. Štai kaip kai kurie mūsų pasitinka grįžtančius paukščius.
Suprantama, su žemės ūkio naudmenų niokojimu labiausiai turėtų kovoti patys žemės savininkai, tačiau šiame „fronte“ dominuoja valstybinių miškų miškininkai, nors jų kasdienybė ir šiaip nėra lengva. Pavasarį, kuomet vienais atvejai netyčia, kitais – iš tingėjimo nusišienauti savo valdas, o kai kur ir iš chuliganiškų paskatų pradedama deginti išdžiuvusi pernykštė žolė, jų dienos ypač pasunkėja. Vien šiais metais, iki kovo 17 d., Generalinei miškų urėdijai pateiktais preliminariais duomenimis, užregistruota 10 miško gaisrų 1,49 ha plote, kai tuo tarpu 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu šalyje iš viso nebuvo užregistruota miško gaisrų. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad net 6 miško gaisrai, kuriuose išdegė 1,03 ha miško plotas, kilo privačiuose miškuose, o gesinti juos teko valstybinių miškų urėdijų miškininkams.
Miškininkai, negailėdami nei laiko, nei savo sveikatos, budriai saugo jiems patikėtą valstybės turtą. Vos tik pradžiūva žemė, valstybinių miškų urėdijų pareigūnų komandos jau budėjimo vietose, nes nemažai miško gaisrų kyla nuo degančios sausos žolės. Nemažai reikšmės miško gaisrų prevencijai turi ir automatinių miško stebėjimo sistemų įdiegimas. Tiesa, jos brangokos, tačiau kai kuriose urėdijose jau beveik nereikia „sėdėti“ miškininkams stebėjimo bokštuose, o dauguma urėdijų apsirūpino galinga šiuolaikine gaisro gesinimo technika.
Ir vis tik. Nepaisant didelio užimtumo, valstybinius miškus tvarkančių miškininkų širdyse lieka vietos ir jauniesiems miško bičiuliams – Generalinė miškų urėdija jau daug metų vykdo įvairias šventines akcijas. Tikėtina, kad į šią veiklą įsilies ir Lietuvos miško savininkų asociacija, nes nemažai privačių miškų savininkų praktiškai jokios veiklos nevykdo, o džiaugiasi miško egzistencine verte.
Dabar pavasaris, parskrenda paukščiai - asociacijai reikia tik pakviesti miško savininkus šiam prasmingam darbui. Juk inkilo įkėlimas ar lesyklėlės pastatymas moko augančiąją kartą mėgautis miško teikiama palaima ir saugoti šia nuostabią aplinką, kurioje dabar gyvename. Ir labai svarbu, kad tokios akcijos būtų vykdomos iškilmingai, su pagarba gamtai. Tik taip jaunimas įpras pasitikti parskrendančius paukščius iškeltais inkilais, o ne liepsnų apimtais laukais, nepamirš lesyklėlių ir čia žiemojantiems...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
