V. Balkūnas: „Pastebėjau jaunimo norą eiti lengviausiu keliu“

Kovo 15 d. LITEXPO parodų centre jau 7 kartą vyks didžiausias renginys fotografijos mėgėjams – fotofestivalis „SNAP“. Per vieną dieną vyks paskaitos, seminarai, fotošou ir portfolio peržiūros su žymiausiais lietuvių fotografais, paskelbti fotokonkurso rezultatai ir, žinoma, galimybė įsigyti fototechnikos su didžiulėmis nuolaidomis.

Fotožurnalistas V.Balkūnas kameros iš rankų nepaleidžia niekada.
Fotožurnalistas V.Balkūnas kameros iš rankų nepaleidžia niekada.
Daugiau nuotraukų (1)

www.snap.lt

Feb 12, 2015, 4:45 PM, atnaujinta Jan 13, 2018, 9:33 AM

Fotomėgėjai turės galimybę susipažinti ir su „Lietuvos rytas“ fotožurnalistu Vidmantu Balkūnu. Apie tai, ką reiškia galimybė vieną dieną vykti į atvirą karo zoną, o kitą – lankytis pramogų pasaulio pasaulio grietinėlės vakarėlyje, kalbamės su pačiu fotografu.

- Neseniai skaitei paskaitą studijų parodoje ir susidūrei su problema, kad jaunimas, besidomintis fotografija, tenori fiksuoti pramoginius įvykius. Kaip manai, kodėl taip yra?

– Tendenciją, kad jaunimas nori eiti lengviausiu keliu, pastebėjau jau gan seniai. Tačiau tai nėra tik fotožurnalistikos problema. Jauni žmonės mąsto pragmatiškai – kam vykti į karo zonas, analizuoti sudėtingas socialines temas, jeigu fotografuojant drabužius gali užsidirbti kelis kartus daugiau. Tad natūralu, kad su šia realybės akistata susiduriama ne tik fotografijoje. Visgi, tai yra asmeninis pasirinkimas.

Ši profesija suteikia galimybę vykti į reidus su kontrabandininkais, policija ir atverti tokį pasaulį, kurio daugelis nemato ir vengia. Dėl to vis dar nuoširdžiai tikiu, kad išlikęs ir toks jaunimas, kuris svajoja ne tik apie pinigus, bet ir apie prasmingą darbą.

- „SNAP“ fokonferencijoje skaitysi paskaitą „Fotožurnalisto kasdienybė – nuo saldžių vakarėlių iki karo žiaurumų“. Kokią svarbiausią žinutę nori pasiųsti auditorijai?

– Daug žmonių ilgą laiką svajoja tapti spaudos fotografais, bet susidūrę su šios profesijos kasdienybe nusivilia, o kiti – atvirkščiai. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, taip ir fotožurnalistikoje būna rutinos. Visgi, kartais tereikia pažvelgti iš šalies, jog galėtum pamatyti ir pajusti, koks tai įtraukiantis, malonus ir daug suteikiantis darbas.

Mano tikslas – papasakoti ir parodyti, kaip dirba fotožurnalistai. Ketinu pasidalinti savo pastebėjimais, kaip keičiasi šiuolaikinio spaudos fotografo kasdienybė, darbo įpročiai, ką jis turi mokėti ir atskleisti keletą praktinių subtilumų, su kuriais nesusipažinsite jokioje fotografijos mokykloje.

Svarbiausia, kad paskaitos dalyviai nebijotų klausti – tik taip pavyks išsklaidyti mitus apie šią specialybę ir neturėti nerealių iliuzijų. Tačiau kartu tikiuosi, kad po paskaitos atsiras ir tokių, kurie kaip tik pradės svajoti apie fotožurnalistiką.

– Kas sunkiausia fotožurnalistikoje?

– Sudėtingiausia fotožurnalistikoje yra toli gražu ne fotografija. Tai mokėjimas rasti bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą ir nenuvilti. Be to, atrasti etikos ribą tarp to, ką būtina parodyti, ir to, ko vis dėlto reikia atsisakyti. Ir galų gale sudėtingiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia patekti ten, kur sunku arba beveik neįmanoma patekti.

- Kokioje darbinėje situacijoje pajutai didžiausią adrenalino antplūdį?

Dirbant fotožurnalistu, o taip pat ir operatoriumi teko pakliūti ne į vieną sudėtingą situaciją, tad negaliu išskirti vieno nutikimo. Galėčiau vardinti ir vardinti, ką teko fotografuoti: karinius konfliktus, riaušes, lipti su alpinistais į kalnų viršukalnes, su speleologais leistis giliai po žeme, dirbti kartu su archeologais po vandeniu, kaboti ant virvių 140 metrų aukštyje, fiksuoti įvykius skrendant ar degančiame name, „išbandyti“ policijos elektros šoką… Kaip matote, nuobodžiauti tikrai netenka – komforto zona išbandoma nuolat.

- Ar dirbant fotožurnalistu buvo tokių akimirkų, kad per akimirką tarsi pralėkė visas gyvenimas?

– Tiesą sakant, tokio atvejo neprisimenu. Net kai avarijos metu man buvo sulaužyta kaukolė ir gulėdamas ant asfalto laukiau reanimacinės brigados, tikrai nemačiau „kaip pralėkė gyvenimas“. Matyt, dar ne laikas. Dirbant tokį darbą ir vos ne kas antrą dieną susiduriant su įvairiausiomis nelaimėmis, matant lavonus, gaisrus, avarijas to nebesureikšmini ir neanalizuoji praėjusių akimirkų. Tiesiog stengiesi nuoširdžiai džiaugtis kiekviena atėjusia diena.

- Fotofestivalyje taip pat dalyvausi ir portfolio peržiūrose, kuriose net neabejojame, jog būsi atviras, tačiau visgi, kas tave paskatino pasirinkti šį kelią, ir kaip manai, kas jame svarbiausia?

– Kaip ir dauguma kolegų, pradėjau nuo nespalvotų juostelių ryškinimo vonioje. Visuomet svajojau būti fotožurnalistu, tad pirmieji darbai buvo regioninėje spaudoje ir daug bei sunkiai dirbau. Šioje srityje darbuojuosi jau dešimt metų ir mėgaujuosi kiekviena diena – nuolat išgyveni įvairiausias emocijas, pamatai skirtingas gyvenimo puses, susipažįsti su naujais žmonėmis.

Ši specialybė – tai tarsi gyvenimo narkotikai, kurie padeda augti ir kiekvieną dieną susidoroti su vis didesniais iššūkiais.

2015 m. kovo 15 d. Vidmantas Balkūnas „LITEXPO“ salėje 5.1, 17.30 val. pristatys paskaitą „Fotožurnalisto kasdienybė – nuo saldžių vakarėlių iki karo žiaurumų“, taip pat 10.30-11.30 bei 12.30-13.30 val. dalyvaus fotomėgėjų portfolio peržiūrose.

Daugiau informacijos: www.snap.lt.

Facebook puslapis: https://www.facebook.com/events/782008488542522/?fref=ts

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ką reiškia kandidato R. Žemaitaičio pasitraukimas iš Seimo?