Apie klaikų gyvenimą karo sąlygomis O.Stepaniuk papasakojo viešėdama Estijos sostinėje Taline. Ji buvo pakviesta į tarptautinį seminarą „Socialdemokratija ir lyčių lygybė. Parlamento rinkimai Estijoje ir kaimyninėse šalyse“ kaip knygos apie karo baisumus Ukrainoje autorė. Minėtą seminarą organizavo Estijos moterų asociacija „Kadri“.
Karo nelaukė
„Džiugu, kad atėjote manęs paklausyti. Visos pasaulio moterys jautriai reaguoja į žodį „karas“ ir stengiasi padėti. Ačiū jums už tai.
Esu iš Sverdlovsko, Luhansko apskrities. Tai mažas miestas, įsikūręs vos keli kilometrai nuo Ukrainos-Rusijos sienos. Mūsų miestas garsėjo angliakasyba ir žmonės čia gerai gyveno. Daugiausia darbo vietų būta anglių kasybos pramonėje: vyrai kasė anglis, moterys jas perrinkinėjo. Ir žemės čia buvo derlingos.
Turėjau mažą versliuką, auginau lelijas ir katinus, šunį“, – pasakojimą pradėjo O.Stepaniuk.
Anot ukrainietės, miestelio bendruomenė maža, sunkiai įsileidžianti informaciją iš aplinkos.
„Visai nesitikėjome karo. Kad atsidūrėme karo zonoje, supratome vėlai – buvome pernelyg patiklūs. Nebuvome
europietiški ir neskubėjome į Europą, tikėjomės toliau gyventi savo tylioje šalyje ir atrodė, jog šalia esanti Rusija – ramybės oazė“, – prisiminė O.Stepaniuk.
Knygos autorė mano, kad baisūs įvykiai Ukrainoje prasidėjo, kai kaimyninė valstybė, pasitelkusi žiniasklaidą ir socialinius tinklus, ėmė formuoti blogą įvaizdį apie Ukrainą. Pasigirdo pranešimai, kad neva Ukrainoje „fašistai šaudė“, neva „atimami vaikai iš šeimų ir atiduodami vienos lyties poroms“. Žmones pamažu apėmė panika ir atsirado ilgesys buvusiai, neva geresnei Rusijos santvarkai.
„Tada reikėjo skambinti pavojaus varpais ir ginti žmones nuo išgalvotos informacijos. Tačiau mes juokėmės ir
nesupratome, kaip tai rimta“, – apgailestavo O.Stepaniuk.
Ėmė rašyti iš baimės
Vieną rytą O.Stepaniuk mieste atsirado vėliavos su užrašu „Ruskij mir“ (liet. – Rusų pasaulis), o netrukus pasirodė karo technika. Žmonės bėgo iš miestelio taip skubėdami, kad net kilo avarijų. Vis dėlto dalis liko, nes neturėjo kur bėgti.
Pasirodę kariai prisistatė Dono kazokais. Netrukus buvo surengtas referendumas, kuriame klausta, kurios valstybės piliečiais nori būti gyventojai. Vietiniai tikina ėję į referendumą norėdami parodyti, kad nori likti laisvoje šalyje, tačiau žiniasklaida nušvietė, kad jie nori tapti Rusijos piliečiais.
Jaunimas išėjo kariauti. Žmonės nebedirbo ir nebegavo atlyginimų. Pamažu įsivyravo nebaudžiamumas – žmonės su ginklais plėšė didžiulius prekybos centrus, bankomatus. Nevaldomo proceso išsigandę bankai uždarė savo filialus – žmonės, kad ir turėdami pinigų sąskaitose, negalėjo išsiimti pinigų pasinaudodami banko kortele. Prasidėjo badas – ypač tarp vienišų pensininkų, nes jie negalėjo gauti į banką pervedamų pensijų.
Nutrūko vandens tiekimas. Sverdlovskas įsikūręs šalia stepės, tad šulinių čia nėra. Norint gauti vandens, tekdavo eiti 4 kilometrus.
„Vandens eidavo moterys. Jį tekdavo nešti bidonais. Nešti savo šeimai ir paeiti nepajėgiančiai kaimynei senutei,
nes ji pati to nebegalėjo padaryti.
O turtingas kaimynas, bendradarbiavęs su Rusija, vandens atsiveždavo didelėmis talpyklomis ir galėdavo jo parduoti. Neturi pinigų – neturi vandens. Atsirado žmonių persiskirstymas“, – pasakojo O.Stepaniuk.
Moteris akcentavo, kad paprastiems žmonėms mažai svarbi politika ir karo priežastys. Ideologija mažai rūpi ir kareiviams. Šalį apėmusi bevaldystė, o nebaudžiamumas tapo tiesiog žmonių genocidu.
„Ėmiau rašyti iš baimės – bandydama įveikti baimę dėl vaikų, tėvų, šeimos narių. Nors niekada nebuvau rašiusi, – prisipažino ukrainietė. – Kiek žuvo žmonių, kiek nukentėjo nekaltų vaikų. Kai aplink griaudėja šūviai, sprogimai, rašai į socialinius tinklus „man baisu“, „aš nežinau, ar išliksiu“. Sulauki palaikymo ir atsiranda viltis.“
Baisiausi priešai – skundikai
Moteris akcentuoja, kad bevaldystės metu Sverdlovske suklestėjo skundikai. Lietuviai tai prisimena iš pokario metų, kai buvo galima apskųsti neva pernelyg gerai gyvenantį kaimyną. Kaimynas iškeliaudavo į Sibirą, o tau atitekdavo jo namas.
Ukrainoje irgi prasidėjo kažkas panašaus. Tarkim, kaimynas apskundė, kad kaimynas gyvena pernelyg gerai ir neva naktimis žiūri Ukrainos televiziją. „Kaltininkas“ buvo sušaudytas.
Mergina, supykusi už tai, kad jos mylimas vaikinas pasirinko ne ją, o kitą merginą, meilės dramą išsprendė parašydama skundą. Už nelojalumą tėvynei vaikinas buvo sušaudytas kartu su mylimąja. Aišku, pramanyto skundo rašytoja nesitikėjo tokios baisios baigties, bet gailėtis jau buvo per vėlu.
Moteris pasakojo, kad jos krašte klesti visiškas chaosas. Vieni žmonės tiki Rusija, kiti – Ukraina, treti – Naująja Rusija.
Ir daug kariaujančių pusių – nežinia kas, už ką ir dėl ko. Tad autobusas su žmonėmis sušaudomas vien tam, kad būtų galima padaryti „gražių“ fotografijų. Arba kareiviai tiesiog savo malonumui iššaudo visą veislinių arklių ūkį.
Vaikai vaikšto su automatais, iš bado žudosi senutės. Jauna moteris paliko kūdikį su atsisveikinimo rašteliu gatvėje, o pati iššoko iš namo devinto aukšto. Žmonės netenka vilties likti gyvi.
„Karas ateina ten, kur klesti neapykanta, ir išlaisvina žmonėse užslėptą žvėrį. Neleiskite, kad tai atsitiktų jūsų šalyse“, – su ašaromis akyse ragino O.Stepaniuk.
Turtuoliai skaudžiai apsigavo
Moteris sakė, kad vienybė gali daug. Kartą jų miestelyje pasirodė kareiviai ir pradėjo krauti ginklus. Žinia apie tai staigiai pasklido socialiniuose tinkluose. Į miesto aikštę ėmė bėgti moterys: kas su šlepetėmis ir naminiais chalatais, kas tiesiai iš darbo.
Susirinkusi minia moterų klausė kariškių, kodėl jie čia. Kariai sakė, kad atvažiavo jų ginti. Moterys prašė išvykti, sakė, jog jų ginti nereikia. Prašė atsiklaupusios ant kelių. Kariai to tylaus protesto neištvėrė ir išvažiavo. Tik tą kartą…
Kiti miesteliai atvykusius karius sutiko draugiškiau – net su gėlėmis. Kaip išvaduotojus. Jie ten liko. Buvo apgyvendinti
turtingiausiuose namuose, vaišinami gardžiausiais valgiais. Turtingieji taip tikėjosi įgyti karių palankumą ir išsaugoti savo šeimą bei gerovę.
Kai kariškių miesteliuose padaugėjo, ėmė dingti žmonės – ypač karius priglaudę turtingieji. Pasirodo, jų apgyvendinti kareiviai nudaigodavo šeimininkus bei į užimtus namus atsiveždavo savo šeimas. Jie apsižiūrėjo, kad kraštas čia
gražus, turtingas, tad bus gera gyventi.
Dabar O.Stepaniuk miestelyje yra net dvi tarpusavyje kovojančios komendantūros – viena prisistato Dono kazokais (amžinai girti kariškiai plėšia žmones), kita priklauso nežinia kam.
„Prisimenate filmą „Vestuvės Malinovkoje“? Pas mus taip buvo. Atvažiuoja kareiviai su tankais. Ant jų – vėliava su kaukole bei užrašas „Garbė anarchijai“, atvažiuoja kiti – vėliava „Už carą Nikolajų“, trečių paklausus, kieno jie, šie neslėpdami atsakė – nesvarbu, už ką jie kovoja. Čia jie nori tiesiog plėšti žmones. Mūsų žmonės bijo visko“, – tęsė O.Stepaniuk.
Naktys – kapuose, dienos – medžioklėje
Kaip Sverdlovske buvo švenčiama gegužės 9-oji? Anot ukrainietės, čia dabar nauji paradų herojai – su ordinais gatve žygiuoja ne senukai, o jaunuoliai, jau spėję tapti generolais, tačiau pagal amžių jie dar kone paaugliai.
Moteris tikina, kad kartą neištvėrė ir į interneto svetainę įdėjo laišką kareivių motinoms, norėdama pranešti, ką jų vaikai daro Ukrainoje. Kad ryte kariškiai praeina dvokdami kapinėmis, nes plėšia mirusius, o vėliau juos matai su kraujo dėmėmis ant drabužių, nes žudė gyvuosius.
„Gavau tūkstančius laiškų su atsakymu, jog esu melagė ir viską išsigalvojau. Vėliau ėmė plūsti laiškai, prašantys padėti surasti dingusius kareivius, ir mes sukūrėme pagalbos grupę. Ir padėjome.
Dabar Rusijos mamos jau nebeneigia fakto, kad Ukrainoje kariauja Rusijos kareiviai. Absurdiška sakyti, kad svetimoje teritorijoje atsiradę kareiviai mus gina. Atvykėliai su mumis žaidžia žaidimą „Counter strike“, tačiau pas mus jis ne internetinis, o vykdomas realiai – mieste medžiojami gyvi žmonės“, – baisėjosi O.Stepaniuk.
Degino pasus – liko kvailių vietoje
Pradžioje net visai šalia – už Ukrainos-Rusijos sienos gyvenantys žmonės netikėjo, kas vyksta karo siaubiamoje šalyje. Vėliau patikėjo ir dabar patys skambina už sienos gyvenantiems pažįstamiems pranešti, jog tankai juda jų pusės link ir liepia bėgti.
O.Stepaniuk žodžiais, net kai Sverdlovske „pusiau taika“, jai būna gaila čia gyvenančių žmonių, ypač vaikų ir jaunimo.
Mokykloje jie mokomi naudotis automatais, granatomis, ugdomos tikybos tiesos – esą žūti už gerą idėją heroizmas, o moterys turi susitaikyti su likimu ir būti klusnios tarnaitės.
„Ką darysime su vaikais, kurie mokykloje mokomi „Ukraina – blogai“? Kur jie dės negaliojančius diplomus? Propagandinė mašina laužo mūsų vaikų likimus. Buvo išduoti nauji pasai, tačiau net Rusijoje jie negalioja.
Nesusipratėliai iš perdėto lojalumo naujai valdžiai viešai sudegino Ukrainos pasus, tačiau dabar paaiškėjo, kad
jie liko be nieko. Su nauju pasu negalima nei pinigų išsiimti banke, nei kirsti sienos“, – pažymėjo ji.
Baigdama savo pasakojimą, O.Stepaniuk pabrėžė: „Aš tikiu, kad vieną dieną karas baigsis, o mano kraštą jūs pažinsite kaip garsų menininkais ar gražiomis vietomis. Prašau, neklausykite, ką jums bruka žiniasklaida. Žiūrėkite į mus širdimi. Svarbiausia – saugokite taiką savo šalyje ir neįsileiskite neapykantos.“
O.Stepaniuk siūlymu, norint pamatyti tikrus įvykius jos krašte Sverdlovske, geriausia surinkti vietovių pavadinimus į
youtube.com vaizdų paieškos sistemą ir pamatyti medžiagą, kurią siūlo vietos gyventojai.