Pavažiavusi kelis šimtus metrų apsisukau ir grįžusi sustojau autobusų stotelėje. Priešais mane jau stovėjo automobilis su įjungtu avariniu signalu, tačiau man rūpėjo ne jis. Nuėjau prie stirnos, deja, ji jau buvo negyva. Mane nustebino tik tai, kad kūnas dar nebuvo atšalęs. Iš pradžių maniau, kad ji buvo partrenkta naktį.
Man grįžus prie savo mašinos, iš pirmojo stovinčio automobilio išlipo vairuotojas ir paklausė, ar aš ne iš medžiotojų draugijos. Atsakiau, kad ne, kad man tik rūpėjo sužinoti, ar stirnaitė neguli ir nesikankina. Pasirodo, kad šis vairuotojas ir partrenkė stirną: ji iššoko staiga ir iš niekur, beveik vidury dienos (t.y. šviesiu paros metu), vairuotojas nespėjo sustoti ir gyvūnas žuvo.
Tačiau kaip pilietiškas, atsakingas žmogus, jis sustojo, ir įsitikino, ar gyvūnui padėti tikrai nebeįmanoma. Taip pat paskambino policijai, kuri paprašė palaukti, kol atvyks už tokių situacijų likvidavimą atsakingos institucijos darbuotojai. Vairuotojui nerūpėjo šiek tiek apgadinta jo mašina. Jam, kaip ir man, buvo gaila žuvusios jaunos stirnaitės.
Šią istoriją pasakoju tik tam, kad perspėčiau vairuotojus, jog gyvūnai pastaruoju metu per kelią laksto ir šviesiu paros metu. Todėl rudenį miškingose vietovėse vairuokime atidžiau.
O jei jau įvyko nelaimė – nenuvažiuokim. Sustokime ir įsitikinkime, ar nepaliekame sužeisto gyvūno kelias valandas ar paras kankintis...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
