Kadangi jau šešiolika metų su lietuvišku vilkiku dirbu Danijos kompanijoje, tai ekskursiją su draugeliu pradėsiu nuo šios nuostabios ramios Skandinavijos šalies – Danijos.
Nors daug metų petys petin darbuojuosi su danais, prisipažinsiu – šioje šalyje nieko neperku, na, nebent ilgiau neplanuotai užtrukęs. Tokiais atvejais nusiperku pigios duonos ir plonų raudonų keisto skonio dešrelių. Nežinau, iš ko jos, bet, kaip sakoma, pigiai nupirktam arkliui į dantis nežiūrima.
Aišku, kai perki nedaug ir tik retkarčiais, šeimyninis biudžetas labai nenukenčia, bet visa problema ne tiek retuose
apsilankymuose parduotuvėse, kiek skylėtuose daniškuose piniguose (naudoju grynus pinigus).
Jų reikia turėti arba keisti sumokant keitimo komisinius. Didesnės parduotuvės ima eurus, bet grąžą grąžina savais skylėtais ir paskaičiuoja tokį kursą, kad net tas pigiai gautas arklys auksiniu tampa.
Nežiūrint šiek tiek didesnių nei kitose Europos šalyse kainų, mokesčių, vėjuoto ir lietingo oro, Danija, bent jau mano akims žiūrint, viena iš ramiausių ir stabiliausių šalių Europoje.
Nors šios šalies pinigai skylėti, manau, daugelis norėtų per tą skylutę pralįsti ir čia įsikurti, bet šalis labai nenoriai
atveria duris įvairiems geresnio gyvenimo ieškotojams.
Danai darbštūs, apsukrūs ir savo jėgomis puikiai sugeba iš š..o vašką išspausti.Tuo per tiek metų darbo daug kartų įsitikinau. Nenuostabu, kad jie yra tarp daugiausiai uždirbančių europiečių – vidutinis atlyginimas siekia 3000 eurų.
Pasivaikščiojęs po Danijos parduotuves, pasidžiaugęs danų ramybe bežiūrint į kainas, važiuoju į keltą ir vikingų jūrų keliu iš Esbjergo plaukiu į Angliją. Kitas reportažas bus iš jo.