Mane visada žavėjo galingas Anglijos jūrų laivynas, aprašomi nuotykiai ir kelionės. Apie šią šalį prikalbėta tiek būtų ir nebūtų dalykų... Bet aš nesigilinsiu į šios šalies ypatybes, istoriją, įvairius atradimus ir išradimus. Kartais susidaro įspūdis, kad didžioji dalis anglų yra užsikonservavusi savo kelių šimtmečių senumo tradicijose.
Nors jie mums atrodo keistuoliai, išskirtinio, nesuvokiamo mentaliteto, bet yra paslaugūs, malonūs, geranoriški, visada pasiruošę paaiškinti ir padėti. Bent taip buvo, kol neprasidėjo pabėgėlių antplūdis. Dabar kiekviename ne angliškai šnekančiame pilietyje jie mato ne eilinį keliautoją, turistą, mielą svečią, o prašytoją. Belieka pasidžiaugti, kad aš nepriklausau tai duoneliautojų armijai, todėl ramia sąžine atvykstu ir išvykstu iš šios šalies.
Rekomenduotų dešrelių neėdė net šuo
Pirmą kartą į Angliją vykau kaip į kažkokią paslaptingą Alisos veidrodžių karalystę. Bet greitai įsitikinau, kad ten nėra nei Alisos, nei paslaptingų veidrodžių, o juo labiau Šerloko Holmso, čirpinančio smuiku ir papsinčio pypkutę. Atvykęs į tą šalį svajojau pakliūti į tikrą anglišką aplinką, papietauti su tikru anglu prie tikro angliško stalo, su visomis etiketo normomis, tradicijomis, ir paragauti išskirtinių jų patiekalų. Taip, kaip rodo kino filmuose.
Deja, ten nuvykus sunkvežimiu, tokių galimybių nepasitaikė, todėl kartu buvę kolegos nusivedė į parduotuvę ir parodė balsvas dešreles.
„Tikros, angliškos ir labai pigios“,- tarė žinovo balsu, o aš, patikėjęs jau ne kartą Anglijoje buvusiu kolega, paėmiau visą kilograminę pakuotę. Jei gerai pamenu, jos nė svaro nekainavo, bet tada svaras buvo lygus maždaug šešiems litams.
Gerbiu Anglijos karalienę, jų tradicijas, bet dešrelės nepatiko. Nenoriu įžeisti tos šalies maisto pramonės, bet parvežus namo, net mano šuo jų neėdė. Tikriausiai per daug išlepinau, o gal nesugebėjau išaiškinti keturkojui lepūnėliui, iš kokios kilmingos šalies tas produktas.
Tačiau tai buvo prieš aštuoniolika metų ir kam kapstyti praeitį. Geriau truputį pasižvalgykime pro sunkvežimio langą į šių dienų Angliją.
Vilkikuose randa pabėgėlių
Taigi, išvažiavus iš kelto – trumpa kontrolė. Standartiniai klausimai: ką vežu, kur vežu, ar esu ten buvęs, ar turiu narkotikų, alkoholio, cigarečių, ginklų... Net kartais paprašo parodyti, kokiu peiliu duoną pjaustai. Yra limitai ir nuotraukos, kokį duonriekį galima turėti, o kokio ne.
Po kabiną nesiknaisioja, bet šaldytuvas, kuriame pakrautas devynių klientų krovinys, kontrolierius labai domina. Prieš keletą mėnesių kolegą rumuną patikrino, tai atrado šešis pabėgėlius, tupinčius ant pieno produktų. „Turistus“ į stovyklą, o krovinį – atgal siuntėjui. Gavėjas atsisakė krovinio ir teisingai padarė, nes nežinia, ką keleiviai darė su pienu ir ant pieno.
Mano furgone vasarą, įvažiuojant į Euro tunelį, taip pat vieną rado, bet paklydėlis, labiau panašus į jauną treniruotą kareivį, buvo įsitaisęs po priekaba ant tiltų. Sugebėjau anglus įtikinti, kad aš nekaltas, tai apsiėjo be problemų. Net baudos negavau. „Kareivį“ į stovyklą, o aš – į Angliją.
Šį kartą viskas buvo gerai, tad palinkėjo geros kelionės ir išvažiavau į trasą.
Jungtinė Karalystė, kaip ir kiekviena valstybė, turi savų simbolių. Vienas iš jų – Big Benas ir jį apjuosusios geltonos juostos, perspėjančios, kad negalima sustoti. Kur pažvelgsi – visur geltonuoja ir fotografuoja.
Anglijoje – daugiausiai pasaulyje prikabinėta įvairiausių stebėjimo, sekimo kamerų, o greičio matuokliai, liaudiškai pasakius, ant kiekvieno kampo. Jei pas mus jų tiek būtų, tai tikrai pririnktų pinigėlių policininkų batams, o svarbiausia – išgelbėtų ne vieną gyvybę.
Rūpinasi saugiu seksu
Anglijoje lengviesiems automobiliams dar nereikia mokėti už kelius, o keliai šioje šalyje tikrai geri. Tiesa, yra ir siaurų „briedkelių“, bet jie visi išasfaltuoti, sutvarkyti, nėra vilkduobių, be to, ir vėl visur geltonuoja juostos. Negaili anglas geltonų dažų, braukia linijas, kur reikia ir nereikia.
Kita vertus, jei jų nebūtų, apstatytų mašinomis taip, kad nei apvažiuotum, nei peršoktum. Automobilių parkavimas – viena opiausių problemų visoje šalyje, ypač tai jaučia sunkvežimių vairuotojai. Beveik visuose miesteliuose draudžiama stovėti nuo 21 iki 6 valandos. Pikta, bet tenka pripažinti, kad teisinga. Nėra ko naktį birbinti variklius, šiukšlinti ir šlapintis ant miestelio želdinių. Važiuok į užmiestį, ten ir stovėk. Lengva nurodyti, sunku įvykdyti.
Autostradose – tik vadinami servisai (kuro kolonėlės ir stovėjimo aikštelė). Juose dvi valandos nemokamos, o po to nesvarbu, kiek stovėsi, – 3 ar 24 valandas – teks sumokėti nuo 20 iki 30 svarų (28 – 42 eurus). Vadovai dažnai gaili pinigų aikštelėms, tai tenka glaustis patvoriuose ir laukti naktinių svečių, apie kuriuos perspėja policija. Tai kaip savotiška mažų aikštelių reklama.
Nupiešti reklamos personažą lengviau nei jį pagauti, todėl skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Servise už tą mokestį gauni saugią naktį, o daug kur ir laisvą prisijungimą prie interneto, dušą ir tualetą, kuriame galima įsigyti specifinę prekę saugiai meilei. Kam neaiški jos naudojimo paskirtis, šalia kaba instrukcija, ant ko ir kokioje būsenoje prekė naudojama. Tas mini komplektukas yra kiekviename vyrų tualete. Kokios prekės yra moterų tualetuose, nežinau – nedrįsau užeiti.
Anglai rūpinasi savo piliečių sveikata ir už tris saugius kartus prašo tik trijų svarų (4,20 euro arba 14,5 lito). Pigiau grybo, jei su saiku, bet jei kasdien po tris kartus? Metai turi tris šimtui šešiasdešimt penkias dienas. Siaubingi pinigai!
Gali neužtekti pinigų duonai, o duona kasdieninė kainuoja tik nuo 0,45 – 1,20 svaro už kilogramą. Jei grynus pinigus keisite keitykloje, tai duona kainuos nuo 0,63 iki 1,70 euro už kilogramą. Paskaičiuokite kiekvienas asmeniškai, kiek galėtume pamaitinti alkstančių, atsisakę saugaus sekso.
Kainų pokyčius nesunku pastebėti
Prieš keletą metų kasdieniam vairuotojo maistui (atmetus alkoholį ir tabaką) užtekdavo 15-os svarų (20 eurų arba 70 mūsų senųjų litukų), bet kirpykloje už paprastą kirpimą sumokėjau 9 svarus (12,5 euro.). Po tokio kirpėjo plėšikavimo pats nusipirkau gerą mašinėlę už 35 eurus ir nuo to laiko nesinaudoju kirpyklų paslaugomis.
Per paskutinius kelerius metus maisto kainos čia pakilo nežymiai. Tai lengva pastebėti, nes, kaip minėjau, vairuotojai yra lojalūs įprastiems produktams. Tuos pačius perka metų metus. Anglijos parduotuvėse labai populiarios įvairios nuolaidos. Jei už vieną pakuotę moki 1,8 svaro, tai už dvi pakuotes – tik 3 svarus.
Tie, kas turi laiko ir galimybių, palaukia nuolaidų ir nusiperka daug pigiau, bet tada reikia pasilenkti prie apatinių lentynų ar pasitrinti apie konteinerius, esančius prie tarnybinių išėjimų. Tolimųjų reisų vairuotojai išdidūs – nesilanksto ir apie konteinerius nesitrina. Mes pratę įeiti ir išeiti per paradines duris ir perkame tai, kas prieš nosį, o ne po kojomis. Gerai pajuokavau, ar ne taip?
Juokas juokais, bet parašyti apie Anglijos parduotuves nėra taip paprasta, nes prie daugelio neįmanoma privažiuoti sunkvežimiu. Visur geltonuoja linijos, draudžiantys ženklai ar tiesiog nėra vietos. Nemyli anglai vairuotojų.
Šį kartą pasisekė. Apsukęs nedidelį ratą, pasilikau savaitgaliui laukti kitos priekabos. Pasinaudojęs ta proga, aplankiau už poros kilometrų esančioje angliškoje „Aldi“ ir dar kai kur.
Pagąsdino prekybos centro darbuotojus
Artėjančio gimtadienio proga užsukau į „County Hotel“. Ne, ne permiegoti, aš turiu savo mobilų viešbutuką, bet pavalgyti. Pirmame aukšte – nedidelė memorialinė spinta, baras, kelių salių restoranas. Nieko ypatingo išskyrus meniu! Pats velnias žvairu taps bandydamas perskaityti pavadinimus ir suprasti, kas už jų slypi.
Kol susigaudysi, kas per patiekalas – iš bado numirsi. Todėl daug nesirinkęs ir nesigilinęs į kainas, bakstelėjau į atskirai ant lentos surašytą valgiaraštį. Paprašiau to, kas greičiau. Atnešė nemažą porciją. Vištienos gabaliukai, bulvytės, daržovės ir saldokas padažas. Skanu, bet sumokėjau 6 svarus (8,5 euro).
Paprašius barmenės leisti padaryti keletą nuotraukų, ji mielai sutiko. Leido net meniu nufotografuoti. Matyt, patiko jai paprastais darbiniais rūbais apsirengęs užsienietis. Ką gali žinoti – kartais ir milijonieriai mėgsta apsimesti paprastais darbininkais.
Kas ten per patiekalai, ar brangūs, palyginus su lietuviškais, spręskite pažiūrėję nuotraukas. Tie, kas panašiose įstaigose maitinatės, susigaudysite, o kitiems užteks ir „aldinio“ maisto.
Taigi, privalgiau, apsivilkau raudoną su baltais atšvaitais švarką ir nupėdinau gąsdinti angliškos „Aldi“ parduotuvės personalo. Kai esi sotus, lengva vaikščioti tarp lentynų, nieko nepirkti ir tik fotografuoti. Tą dariau atvirai, nesislapstydamas. Nutaisęs standartinę anglišką šypseną, slampinėjau pirmyn ir atgal, paėmęs prekę apžiūrėdavau ir nufotografuodavau.
Personalas iš karto atkreipė dėmesį į įtartiną keistuolį. Pastebėjau nedidelį sujudimą. Pradėjo dirbti viena papildoma kasa, o prie kai kurių prekių staigiai pakeitė kainas. Prie išėjimo atsistojo iš kažkur išdygęs apsauginis. Truputį sunerimau, kad neišvestų, nors aš nieko blogo nedariau. Gal man žmona liepė surašyti kainas, o kadangi dabar technologijų amžius, tai aš neužsirašinėju, o fotografuoju. Koks skirtumas?
Nekreipdamas dėmesio, tęsiau savo darbą ir vaikštinėjau lyg po savo kiemą. Jaučiau, kad stebi, nes šalia vis atsirasdavo darbuotoja, bet nieko neklausė, nieko nesakė. Labai supykau, kad vokiškos frikadelės angliškoje „Aldi“ kainuoja 1,70 svaro, o vokiškoje – tiek pat eurais. Nemyli anglas vokiečio, piktnaudžiauja jo dosnumu. Ir to kitaip nei plėšikavimu nepavadinsi.
Vien iš pagarbos „Aldi“ prekybos tinklui nusipirkau 3 litrus pieno ir ilgą batoną, bet frikadelių už tai, kad apiplėšinėja vokietį, nepirkau.
Su nedideliu pirkinuku, pakramsnodamas šviežią ilgą batoną, kuris tekainavo 0,75 svaro (apie 1,05 euro), grįžau į savo „biurą ant ratų“ ruošti reportažo.
Palygino kainas Danijoje ir Anglijoje
Palyginus Danijos ir Anglijos maisto produktų kainas, matosi akivaizdus skirtumas. Anglijoje viskas pigiau, išskyrus degalus. Pigiausia nukainota duona Danijoje – 0,80 euro, normalesnė – virš 2- eurų, o Anglijoje, kaip minėjau, 0,63-1,70 euro.
10 kiaušinių Anglijoje kainuoja 1,12 euro, o vikingų krašte – 2,76 euro. Ir kitos prekės pigesnės. Litras pieno Danijoje – 0,76 euro, Anglijoje – 0,56 euro. Danijoje kilogramas makaronų – 1,24 euro, o Anglijoje – 0,56 euro. Kilogramas cukraus Danijoje – 1,45 euro, Anglijoje – 0,54 euro. Ir taip toliau.
Maistas Danijoje brangesnis, bet degalai – žymiai pigesni nei Anglijoje. Keista matematika, visai neatitinkanti lietuviškų skaičiavimo formulių.
Danijos miestelio kolonėlėje benzinas kainuoja apie 1,37 euro, dyzelinas – 1,13 euro. Nuošalioje Anglijos kolonėlėje už dyzeliną teks pakloti apie 1,53 euro, o už benziną – apie 1,52 euro. Automagistralėje – dar brangiau. Dyzelinas kainuoja 1,69 euro, o benzinas – 1,66 euro. Didžiojoje Britanijoje dyzelinas truputį brangesnis nei benzinas, bet ir to pakanka, kad jį vogtų iš sunkvežimių bakų.
Po poros dienų kitame Anglijos mieste apsilankiau vokiškoje „Lidl“. Kainos panašios, todėl nufotografavau tik tai, ką nusipirkau. Viskas matosi nuotraukose. Už 6,76 svaro (apie 10 eurų) nusipirkau maisto keletui dienų. Keturi žuvies kepsniukai, keturi – vištienos, 1 kilogramas bulvyčių, 0,5 kilogramo vokiškų dešrelių ir kilogramą kopūstų salotų. Kavinėje už tą pačią sumą gavau tik vieną porciją, vienam kartui.
Kiekvienas renkasi, kur jam geriau valgyti, bet kartais galima ir pasilepinti.
Nežinau, gal pateiktos šiame reportaže kainos sukels juoką, pasipiktinimą, žavesį, bet jos nei per mažos, nei per didelės. Jos – angliškos. Ir nieko čia daugiau nepridursi. Nors reikėtų paminėti, kad pagrindiniams maisto produktams (duonai, mėsai, pieno produktams, vaisiams, daržovėm, arbatai, kavai, grudams ir t.t.) yra taikomas nulinis PVM.
Anglijos vairuotojas „į rankas“ gauna apie 2000 svarų ir jam viskam užtenka, o degalai brangūs todėl, kad skatintų žmones daugiau dviračiais minti ar naudotis visuomeniniu transportu. Kita vertus, be mašinos gali išsiversti, o be maisto – niekaip.
Kaip ten bebūtų, kiekviena šalis turi savo matematines formules, bet tiek anglai Anglijoje, tiek danai Danijoje gyvena gerai ir jiems nereikia vogti iš šefo ar valstybės kišenės. Bet anglas, pažvelgus į maisto kainas, žymiai laimingesnis už daną.
Padirbėjęs savaitę Anglijoje, pajudėjau Eurotunelio link patikrinti, ar laimingi prancūzai, belgai ir olandai. Visus surikiuosiu po vienu stogu ir pateiksiu jūsų teismui, kad nuspręstumėte, kurie jų išeina iš parduotuvės laimingesni.
Anglų būdas sunkiai suprantamas lietuviams
Eurotunelis ir juo lekiantys traukinių sąstatai – labai patogi ir greita priemonė patekti iš Anglijos į Prancūziją. Darbo dieną nuo ryto iki vakaro sunkvežimius gabenantys traukiniai kursuoja kas dvylika minučių, o kartais netgi kas dešimt. Pati kelionė – nuo užvažiavimo ant platformos iki nuvažiavimo – užtrunka 50 minučių. Į tunelį pakliūti labai paprasta. Prie įvažiavimo kelis kartus bakstelėjai į ekraną, gavai bilietą ir pirmyn, jei nėra kokių problemų.
Visur aiškios nuorodos ir instrukcijos. Mėgsta jie mokyti, o tiksliau – labai rūpinasi žmonių saugumu. Pagirtina, nors dažnai tas per didelis stropumas erzina. O ką padarysi – lietuviu esu gimęs.
Kelios akimirkos ir lange vietoje angliško peizažo matai tik save. Iki pasimatymo, Anglija.
Jei pasakysiu, kad myliu šią šalį, bus banalu, gal net kvaila. Nekenčiu – nepagrįsta. Aš ją tiesiog gerbiu. Gerbiu Angliją už tai, kad anglai laikosi savo pačių sukurtų įstatymų. Niekur neskuba patys ir kitam neleidžia. Jei tam tikru laiku yra užsakytas pakrovimas ar iškrovimas, tai ir atvažiuok tuo laiku. Ko lėkti? Anksčiau nekraus ir į firmą neįleis.
Jei greitis 80 km/h, tai visi automobiliai trijose juostose ir važiuoja tuo greičiu, o mums pikta, kad negalime trečia juosta praskrieti su vėjeliu ir jiems špygą parodyti. Jie prisibraižė geltonų juostų, bet ir nestato ant jų mašinų. Niekur nemačiau, kad stovėtų (jei nėra papildomo ženklo) ant šaligatvių, žolynų.
Anglas geriau mašinos nepirks ir naudosis visuomeniniu transportu, nei laikys mašiną ten, kur negalima. Apie vairavimo kultūrą drąsiai galiu pasakyti, kad ji – pati aukščiausia visoje Europoje. 8 iš 10-ies balų, o į tuos du likusius balus patenka ne vietiniai.
Patys anglai, bent su kuriais teko bendrauti – mandagūs, malonūs, geraširdžiai žmonės, jei nešiepi jiems dantų. Paprasčiausiai anglas yra anglas. Jis laikosi savo įstatymų, nes bijo, o jei bijo – reiškia, gerbia, o jei gerbia – reiškia, myli. Mūsuose nei bijo, nei gerbia, o apie meilę ir kalbėti neverta.
Kiekviena šalis turi ypatumų, kurie mus nervina. Bet kai norisi pykti, šaukti, kažką apspjauti – paprasčiausiai nusišypsokime savo draugui vairui. Ir viskas bus gerai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
