Vėlyvą lapkričio 13-osios vakarą Lietuvoje per televiziją žiūrėjom prancūzišką filmą „Gėlėti sapnai“. Kokie sapnai tąnakt lankė jus, gyvenantį ir dirbantį Paryžiuje?
Apie ginkluotus teroristų išpuolius, nukreiptus prieš Prancūzijos politiką Sirijoje, išgirdau tik ankstyvą šeštadienio, lapkričio 14-osios rytą. Penktadienio vakarą, apie 20 valandą, po paskaitos nuėjau į vieną Paryžiaus kavinę išgerti kavos. Laimei, joje buvo tylu ir ramu. Išpuoliai prasidėjo po 21 valandos, tuomet jau buvau metro, vykstančiame į mano gyvenamąją vietą.
Beje, metro kaip tik tuo metu turėjo pravažiuoti visai netoli koncertų salės „Bataclan“, kur ir prasidėjo didžiausias kraujo praliejimas. Bet tuo metu aš dar nieko nežinojau. Laimei, nekilo noras palikti metro ir pasivaikščioti.
O kaip priėmėte tikrovę kitą rytą?
Šeštadienio rytą gavau neįtikėtiną kiekį žinučių su klausimais, ar man viskas gerai. Šitiek žinučių net per gimimo dieną negaunu... Šitaip ir sužinojau, kas įvyko. Prancūzų televizija ištisai transliavo reportažus iš įvykio vietų.
Prancūzijos prezidentui paskelbus ypatingąją padėtį, uždaryti visi universitetai, visos bibliotekos, visi muziejai, neveikė nei sporto salės, nei baseinai. Nuo 16 valandos vakaro uždaryta net didžioji dalis kavinių bei maisto prekių parduotuvių. Gatvės liko tuščios... Daug mąsčiau. Buvo sunku suvokti, kas žmogų – nesvarbu, kataliką ar musulmoną, − gali priversti paimti šautuvą į rankas ir eiti į viešą vietą žudyti niekuo dėtų žmonių.
Tikiuosi, gyvenate ne Paryžiaus rytuose?
Gyvenu Paryžiaus rytuose, gretimame kvartale. Iki pagrindinės įvykio vietos pėstute tektų keliauti maždaug 45 minutes.
Kas yra Rytų Londonas, visi žinome. Kas yra Paryžiaus Rytai?
Nemanau, kad Paryžių ir jo apylinkes taip lengva skirstyti į Rytus ar Vakarus. Pačiuose Rytuose yra labai kontrastingų rajonų: nuo vargšais imigrantais iš Artimųjų Rytų bei Afrikos garsėjančio Montreuilio iki išimtinai prancūzų aristokratijai priklausančio Saint-Mandé.
O 10 ir 11 kvartalai, kuriuose ir įvyko didžiausios skerdynės, pasižymi didele tautų ir rasių įvairove ir jų santarve. Apskritai tai vieni jaukiausių Paryžiaus kvartalų. Manau, tai – vienas iš požymių, itin nepatikusių teroristams.
Kaip po pastarųjų įvykių keičiasi, jeigu keičiasi, Prancūzijos gyvenimas?
Pirmiausia, Prancūzijos prezidentas François Hollandeás paskelbė trijų dienų gedulą ir ypatingąją padėtį visos Respublikos teritorijoje. Norima šią ypatingąją padėtį išlaikyti net tris mėnesius.
Sekmadienį nuo pat ryto prancūzai ir su jais besisolidarizuojantys užsieniečiai rinkosi Respublikos aikštėje, netoli kruvinųjų įvykių, norėdami uždegti bent nedidelę žvakutę už nukentėjusiuosius ir jų šeimas. Aikštė buvo sėte nusėta žmonių. Vėlų sekmadienio vakarą buvo paskelbti net keli klaidinantys pavojaus signalai – panikos apimti paryžiečiai ėmė sprukti į įvairias puses, slėptis. Tai rodo, kad visuomenė gyvena labai didelėje įtampoje.
Žvelgiant į ateitį, prancūzų politikas Bernardas Cazeneuve'a norėtų įvestį sugriežtintą Šengeno erdvės sienų kontrolę. Realius pokyčius parodys ateitis.
Kaip jūs, būdamas imigrantas, jaučiatės? Kaip į jus žiūri jūsų studentai, vietiniai pažįstami, draugai? Nuo ko tai priklauso?
Labai sunkus klausimas ir labai sudėtinga adekvačiai į jį atsakyti. Gyventi užsienio valstybėje nelengva. Reikia iš naujo susikurti savą erdvę, „prisijaukinti“ sau artimus žmones, o tai labai sunku. Dažnai imigrantas išgyvena slegiančios vienatvės ir atskirties laikotarpius. Tam, kad tai praeitų, reikia daug laiko ir kantrybės, ir ne visada ši integracija pavyksta. Imigrantas visuomet lieka kitoks. Šiuo aspektu svarbi tampa sava ir svetima skirtis.
Išsivysčiusios visuomenės geba kitoniškumą toleruoti, tačiau bėda ta, kad vien toleravimo nepakanka. Imigrantas nori gyventi pilnavertį gyvenimą ir jaustis lygus su vietiniais visais gyvenimo lygmenimis. Viena yra toleruoti imigrantą, ir visai kas kita – priimti jį į savo ratą. To žmogiškos šilumos kupino priėmimo labai trūksta.
Ar vis dėlto nekyla noras grįžti į skurdoką, bet gana ramų pasaulio kampelį – Lietuvą?
Minčių ir abejonių yra, tačiau man patinka matyti, jausti ir išgyventi gyvenimą visomis įmanomomis spalvomis, iki dugno.
Ką norėtumėte pasakyti nerimaujantiems dėl įvykių Paryžiuje ir apskritai šiuolaikinio pasaulio sudėtingumo?
Reikia suprasti du skirtingus reiškinius − islamą ir ultra-radikalias islamistines grupuotes, tokias kaip prancūzų diplomatijoje dažnai minima „Daesh“. Šios teroristinės grupuotės (tarp jų − Lietuvoje žinoma „Islamo valstybė“ (IS)), siekia sukiršinti tautą prieš tautą, rasę prieš rasę, religiją prieš religiją. Jos naudojasi masiniu migrantų antplūdžiu tam, kad išniekintų Vakarų humanizmo pamatus, − skirtingų tautų, rasių, religijų draugystės ir darnaus bendradarbiavimo idėją.
Vienas iš jų tikslų – pabėgėliams iš Sirijos užkirsti kelią į taikią Europą, į išsigelbėjimą. Tačiau džihadistai neapima viso musulmonų pasaulio, turinčio savas tradicijas ir vertybes. Todėl ir Lietuvos politikus paskatinčiau netapatinti pabėgėlių su teroristais. O pabaigai – mintis iš Korano (VI, 151): „Nežudykite humaniško žmogaus, nes Alachas jį paskelbė šventu.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
