Man, kaip ir pirmykščiam žmogui, pakakdavo kelių dienų kaime prie ežero ir natūralių pojūčių, bet šį rudenį žmona, griežtai tarusi „užteks arti, laikas pasigydyti“, užsakė kambarį dviem paroms Druskininkuose.
Man, užkietėjusiam darboholikui, tuoj iškilo klausimas, ką ten veiksiu. Sveikata nesiskundžiu, o kaip ilsėtis žiemą, kuri panaši į rudenį, neįsivaizduoju.
Apsikeitęs su poilsio ir sveikatingumo centro administracija mandagiais laiškais ir gavęs patikinimą, kad pasistengs patenkinti mano smalsumą, nuskubėjau ruoštis kelionei. Ką ten daug ruoštis! Daugiau nei prieš 150 metų keliaujant į šio miesto gydyklas tekdavo pasiimti įvairiausių rakandų: rūbų, maisto, savo vonią, įsigyti nepigų bilietą ir dardėti visą dieną viešuoju transportu – diližanu.
O šiais laikais – į vieną kišenę telefonas, į kitą – banko kortelė, ir pirmyn.
Pažintis su vadovu
Pirmos laiptelių pakopos įveiktos, malonus, trumpas pokalbis su registratūros mergaitėmis, užsidedu stebuklingą laikroduką ant rankos ir einu į vienvietį kambarį (nes kitokio nebegavome). Bijojau, kad teks su brangiąja pakaitomis miegoti vienvietėje lovoje, bet pravėręs duris buvau maloniai nustebintas.
Nors kambarys vienvietis, bet vietos pakankamai. Yra kampelis darbui, didelis sanitarinis mazgas, klozetas, pritaikytas neįgaliems žmonėms, ir svarbiausia – plati lova, kurioje laisvai tilpau kartu su žmona.
Tik įsikūręs palikau žmoną ir išėjau. Prisipažįstu, kaltas, bet negalėjau likti abejingas administracijos atsakui į mano pageidavimą suorganizuoti pokalbį apie sveikatingumo kompleksą. Labai norėjau pamatyti, ką suorganizuos.
Nesitikėjau, bet pirmiausia pasiūlė susitikti su sveikatingumo komplekso vadovu. Kai pamačiau iš toli maloniai besišypsantį ir tiesiantį ranką žmogų, pajutau, kad bendravimas, nepaisant skirtingo visuomeninio statuso, bus paprastas ir nuoširdus. Neapsirikau.
Kaip dažnai būna mūsų visuomenėje, pažintis prasideda nuo taurelės. Gink Dieve, ne nuo tokios, apie kokią jūs pagalvojote, o nuo mineralinio vandens, kuris yra išgaunamas iš centrui priklausančių gręžinių. Jų gylis – nuo 120 iki 320 metrų. Išlenkiau keletą taurelių.
Vienos rūšies nepatiko, nes labai priminė jūros vandenį, o kiti visai nieko. Lankytojai mineralinio vandens per mėnesį išgeria apie 6 kubinius metrus. Tai 12 000 puslitrių. Visos Lietuvos mastu – nedaug, bet jei visi gyventojai gertų tik tokį gėrimą, gal ir gydyklų nereikėtų!
Deja, Lietuvoje ugninis vanduo paklausesnis, o jo pergėrus belieka prisiminti seną tiesą – per vėlu gerti mineralinį vandenį, kai inkstai nebefunkcionuoja.
Abejonės dėl purvo
Paskanavęs vandenėlio paprašiau, ko norėjau. Deja, sveikatingumo centro vadovas neišdrįso atverti durų su užrašu „Pašaliniams įeiti draudžiama“ ir nuvesti manęs į požemius.
„Ten triukšminga, dideli siurbliai, įvairūs rezervuarai, maišyklės, purvas, kam jums tai. Mes tik studentus ten vedame, kad pamatytų visą paruošimo procesą. Jūs juk jau nebe studentas“, – gudriai šyptelėjo vadovas ir pasiūlė pasivaikščioti ten, kur tylu, šilta, jauku, ir mandagiai paprašė nefotografuoti.
Labai domino tas purvas. Aš visada maniau, kad purvas tiek žemėje, tiek žmogaus gyvenime išlieka purvu, o į vonioje esantį purvą gulama ne tiek pasigydyti, kiek pajausti savo kūnu žemę. Vadovas išsklaidė mano skeptiškas mintis.
„Nors tą juodą masę žmonės vadina purvu, iš tikrųjų tai ne purvas, o durpės, iškastos iš žemės gilumų“, – paaiškino mano gidas, rodydamas į vonią.
„O ji tiktų mano daržui?“ – pasidomėjau kaip tikras kaimietis. Išklausęs trumpą paskaitą apie cheminę durpių sudėtį supratau: kas tinka daržovei, tas netinka žmogui, kas tinka žmogui, tas netinka daržovei.
Pasidomėjau, kaip jos patenka į gydyklą ir vonias. Gal vis dar tenka nešti kibirais, kaip Prano Suraučiaus laikais?
Už lango jau XXI amžius ir vadovas patikino, kad kibirais niekas nieko nebeneša. Savivartis atveža durpes iš netoliese esančio durpyno. Vidutiniškai per mėnesį apie 25 kubinius metrus durpių. Jos smulkinamos, maišomos su mineraliniu vandeniu ir iš viso gaunama apie 60 kubinių metrų gydomojo purvo.
Nedaug, nes tą kiekį atvežčiau vienu reisu savo priekaba. Mineralinio vandens vonioms sunaudojama apie 440 kubinių metrų. Tai net 1466 standartinės daugiabučio vonios (0,3 kubinio metro). Eilinis pilietis galėtų kas dieną maudytis net ketverius metus, bet vietiniai gyventojai ne šykštuoliai ir mielai dalinasi tuo turtu su svečiais.
Durpės, sumaišytos su mineraliniu vandeniu ir pašildytos, vamzdžiais atiteka į vonias. Tereikia atsukti čiaupą ir mielai prašom niurktelėti į lietuvišką purvą.
„O dviviečių vonių neturite?“ – paklausiau gudriai primerkęs akį. Juk būtų malonu susikibus už rankučių su žmona gulėti vienoje vonioje. Niekas taip nesuartina žmonių kaip...
„Tai nesaugu, – nutraukė mintį vadovas. – Čia yra gydomosios vonios, o ne senovės romėnų baseinai. Mūsų voniose reikia gulėti ramiai, kad kūnas ilsėtųsi. Kur garantija, kad po juoda mase nepradės virti aistros ir purvas neperkais?“
„Sutinku, kad gali kažkas ne laiku ir per daug virptelėti“, – pritariau.
Šalčio kamera neišgąsdins
Vadovas pasiūlė pasižvalgyti po įvairių procedūrų kabinetus. Nevardysiu jų pavadinimų, bet kur tik užeidavome, visur pasitikdavo maloniai besišypsančios darbuotojos, nors pirmas įeidavau aš, o ne centro vadovas.
„Teko kada patekti į labai šaltą aplinką?“ – paklausė vadovas, pravėręs duris su paslaptingu užrašu „Krioterapija“.
„Neramiais laikais vilkintį plonais vasariškais rūbais skustagalviai berniukai buvo uždarę puspriekabėje šaldytuve. Ten buvo apie 25 laipsnius šalčio“, – atsakiau.
Vadovas paklausė, koks buvo jausmas. Pradžioje panika, po to – siaubas, kaip atrodysiu, kai mane suras, ir galiausiai – noras gyventi, kuris suteikė jėgų ištrūkti iš šaldytuvo.
„Mūsų kapsulėje tik... 160 laipsnių šalčio, bet garantuoju, kad esant joje jūsų neapims nei panika, nei baimė, o mintys bus teigiamos, nes jus atidžiai stebės mūsų darbuotojos“, – pasakė vadovas.
Patikėjęs tvirtu vadovo žodžiu, padėkojau už ekskursiją, pokalbį ir, užsisakęs procedūrą kitai dienai, nuskubėjau pas vieną iš poilsio centro vadovių.
Ar būna nelaimingų atsitikimų?
Vaikams skirtoje teritorijoje prie baseino driekėsi nedidelis balto smėlio ruožas.
„Lietuviškas, tiesiai iš mūsų pajūrio“, – tarė ji, rodydama į krykštaujančius vaikus. Prižiūrimi suaugusiųjų mažyliai pliuškenosi, čiuožinėjo, statė smėlio pilis, kepė smėlio pyragus. Paklausiau, kaip kilo mintis įrengti mini Baltijos paplūdimį.
„Kaip ir visos genialios idėjos – paprastai ir spontaniškai. Nupiešus ant sienos sceną iš animacinio filmuko „Liūtas karalius“ kilo mintis įrengti oazę vaikams. Kadangi esame neatsiejama Lietuvos dalis, tai norėjome, kad pas mus būtų kas nors išskirtinio, lietuviško. Interjerą papuošėme simboliniais gintarais, o vaikams atvežėme balto smėlio iš mūsų pajūrio.
Nors šis paplūdimys – uždaras, bet po smiltelę kartu su vaikyste kažkur paslaptingai dingsta ir baltas smėlis. Jį tenka nuolat papildyti. Vaikams skirtoms teritorijoms visada reikia papildomo dėmesio ir rūpesčio. Ne išimtis ir mūsų įrengtas mini vaikų pasaulis, bet linksmi laimingų vaikų balsai su kaupu atperka visus rūpesčius“, – atsakė ji.
Pritariu vadovei, ir einame pasivaikščioti po plotus, skirtus jau pabėgusiems iš vaikystės. Reikėjo turėti lakią vaizduotę, kad visko tiek daug ir kompaktiškai sutalpintų į gana nedidelį plotą. Baseinai, čiuožyklos, kaskados, sūkurinės vonios, net baras baseine, kuriame atsiskaitoma stebuklingu geltonuoju laikroduku.
Labai patogu. Nereikia nešiotis užsikišus už maudymosi kostiumėlio pinigų, kortelių ar pakabučių su numeriu. Prilietei prie „juodos dėžutės“ ir mėgaukis teikiamais malonumais bei paslaugomis, tik išvykstant belieka pasitikrinti ir susimokėti.
Kas pirmiau: pirtis ar pirtininkas?
Šioje linksmo šurmulio ir juoko erdvėje yra kampelis, kuriame žmonės neatrodo labai linksmi, nes dirba. Tai sporto salė, kurioje vieni stengiasi palaikyti sportinę formą, o kiti pluša, kad sumažintų nežinia iš kur per atostogas atsirandančius kilogramus.
Nepaisant žmonių gausos, nėra grūsčių, susistumdymų, barnių, nepatenkintų veidų. Visi telpa, visiems visko pakanka, tik banguojančiame baseine norinčiųjų pasisupti buvo daugiau nei pripučiamųjų ratų. Kita vertus, juk negalima jų duoti be saiko. Dirbtinai sukeltos bangos yra daug didesnės nei natūralios ežere. Žmonės pradės vieni į kitus trankytis, gali kas nukristi nuo pripučiamojo rato ir...
„Beje, ar būna nelaimingų atsitikimų?“ – paklausiau pastebėjęs, kaip slystelėjo prie baseino skubantis poilsiautojas.
„Nors darbuotojai akylai seka, kas dedasi visoje teritorijoje, yra informaciniai ir įspėjamieji ženklai, vienas kitas smulkus incidentas pasitaiko. Dažniausiai vis per skubėjimą. Kažkur skuba, bėga, paslysta, ne vietoje nušoka, bet tai – reti atvejai“, – užtikrino pašnekovė ir nusivedė mane į pirčių erdvę.
Nesu didelis pirčių mėgėjas, bet nutariau pasilepinti bent keliose. Čia galima pajusti tai, ką jautė senovės romėnai, turkai, suomiai, rusai. Pasinerti į kvapiųjų pirčių skleidžiamus aromatus, išsitepti įvairiu moliu, aliejais ar pagal individualią programą būti nuvanotam patyrusio pirtininko. Net yra skirtas laikas nuogaliams.
Gal kam ir patinka gulėti nuogiems mišrioje kompanijoje, aš tai nedrįsčiau prisijungti, nes nesu tikras dėl savo jausmų. Susijaudinus nebus malonu gulėti prigludus pilvu prie karštų lentų. Į tokias vietas einant reikia būti... net nežinau kokiam, bet čia kiekvienas gali rasti sau tinkančią erdvę, aplinką ir kompaniją.
Išeidamas iš karščio ir garų erdvės neiškenčiau nepaklausęs pirtis prižiūrinčio jaunuolio: „Kas pirmiau atsirado: pirtis ar pirtininkas?“
„Rytoj 16 valandą ateikite prie šios pirtelės ir pasakysiu“, – atsakė net nesutrikęs sportiško sudėjimo vyrukas ir parodė į vienas iš gausybės durų.
„Būsiu“, – atsakiau taip pat tvirtai ir nuskubėjau pabendrauti su vyriausiuoju inžinieriumi.
Kelionė vamzdžiu žemyn
Jis atsakingas už tai, kad baseinuose cirkuliuotų vanduo, kaistų pirtys, būtų šviesu, šilta ir jauku. Pasirodo, kiek vandens yra paviršiuje, tiek pat yra apačioje – balansiniuose baseinuose. Vanduo iš baseinų niekur neišleidžiamas.
Jis valomas ir filtruojamas, bet be mums įprastos „chlorkės“ neapsieinama. Jos kiekis – minimalus, todėl visą dieną praleidus baseinuose kvapo nesijautė, ne taip, kaip būdavo anksčiau.
Poilsio centre bendras vandens kiekis baseinuose – 3200 kubinių metrų . Čia kiekiai rimtesni nei gydykloje. Tai – apie 10666 vonių. Tokio kiekio užtektų išsimaudyti penktadaliui Dzūkijos sostinės gyventojų. O per metus visas poilsio ir sveikatingumo centras sunaudoja net 60000 kubinių metrų geriamo vandens. Tiek maždaug per tris-keturias dienas sunaudotų Klaipėdos miesto gyventojai.
Vis dėlto didžiąją dalį sąnaudų sudaro elektra. Kad būtų gera, jauku ir baseinuose būtų šiltas vanduo, jos reikia net apie 5,8 milijono kWh per metus. Tokį kiekį Klaipėda sunaudoja per 3-4 dienas.
Įspūdingos ne tik sąnaudos, bet ir lankytojų skaičius. 1913 m. visame kurorte lankėsi 18600 poilsiautojų, o per dešimt 2015 m. mėnesių pasimaudyti, pačiuožinėti nuo kalnelių, pasikaitinti pirtelėse, pasigydyti jau buvo atvykę net 340 tūkstančių žmonių. Tai daugiau nei pusė Vilniaus gyventojų (2013 sostinėje buvo 535 216).
Maždaug pusę iš apsilankiusiųjų sudarė užsieniečiai. Sumažėjo svečių iš Rusijos, bet juos keičia kitų šalių piliečiai ir pastaruoju metu vis dažniau atvyksta svečių net iš Izraelio. Vien per dvi prieššventines dienas apsilankė 6153 asmenys.
Lankytojais kasdien rūpinasi apie 150 darbuotojų. Viską suskaičiavęs supranti, kad tai didelės išlaidos ir, tikiuosi, dar didesnės pajamos, bet ar galima prilyginti pinigus geram poilsiui, pakiliai nuotaikai ir laimingų vaikų krykštavimui.
Stipriai nesuklysiu ir gydytojai labai neprieštarus, jei pasakysiu, kad nuo vienos procedūros žmogus nepasveiks ir nepajus žymaus pagerėjimo, bet juk pats geriausias sveikatos šaltinis – teigiamos emocijos, kurios tiesiogine ir perkeltine prasme įvairiomis kalbomis liejasi per baseinų kraštus ir nusileidimų trasose.
Inžinierius, trumpai papasakojęs apie sudėtingą poilsiautojams nematomą poilsio ir sveikatingumo centro „virtuvę“, pasiūlė prieš vakarienę gauti dozę adrenalino – vamzdžiu nusileisti nuo aukščiausio taško. Minutėlę pasiklausęs sklindančių iš ten riksmų pasidomėjau, kokiu greičiu atlekia tie laimingieji.
„Nei per greitai, nei per lėtai. Vidutinės kūno masės žmogus pasiekia tik 60 kilometrų per valandą greitį“, – atsakė jis.
„Aš sveriu truputį daugiau nei 100“, – prisipažinau stebėdamas išlekiantį iš vamzdžio jaunuolį.
„Turite visus šansus pasiekti asmeninį rekordą“, – linksmai tarė jis ir atsiprašęs nuskubėjo vykdyti savo tiesioginių pareigų.
Padėkojęs už ekskursiją, puikų pasakojimą ir man skirtą laiką sugrįžau pas savo brangiąją. Pažadėjau visą likusį laiką nesitraukti nuo jos nė per žingsnį ir nukeliavome vakarienės.
Švediško stalo malonumai
Daug kartų teko naudotis švediško stalo malonumais. Pirmą kartą prie švediško stalo patekau dar sovietmečiu. Klaipėdoje apie 1980 metus buvo atidaryti net du tokio tipo restoranai: „Būrų užeiga“ ir „Vėtrungė“. Už 3,5 rublio galėjai kimšti, kiek telpa.
Paprastoje valgykloje sočiai pavalgydavai už keliasdešimt kapeikų, kavinėje ar restorane kompleksiniai pietūs kainavo apie rublį, tad iš Vakarų atkeliavęs stebuklas neilgai išsilaikė. Matyt, išalkusi liaudis suvalgydavo daugiau už skirtą sumą. Šiais laikais piliečių apetitas gal kiek sumažėjo, bet nepersivalgyti, kai už viską sumokėta ir viskas skanu, labai sunku.
Nepasakyčiau, kad poilsio centre švediškas stalas kažkuo ypatingas, bet pasirinkimas pakankamas ir galintis patenkinti net išrankius poilsiautojus. Gausu daržovių, šaltųjų užkandžių, keturių rūšių antrieji patiekalai, sriubos, vaisiai, sultys, kava ir saldumynai. Šio bei to, truputį ano ir išeina kaip visada – per daug.
Muzikinis baseinas nuvylė
Pirmą vakarą paplaukiojome, pasilepinome sūkurinėse voniose, nesulaukę laisvo rato bangelių baseine, nukeliavome į pirčių erdvę. Žmonių daug, bet vietos rasdavome visur, kur tik užeidavome. Žmonai labiau patinka šlapios pirtys, kuriose per garus nematai net kaimyno, man – sausos. Susiradome lauke įrengtą pirtį.
Visos viduje esančios pirtys kaitinamos elektra, o ši – dujomis. Nors ji šlapia, bet garas kažkoks kitoks. Nežinau kuo, bet man patiko, ypač buvo gera, kai žmona ištrynė kūną druska. Jos mažuose indeliuose padeda pirtis prižiūrintys darbuotojai.
Pajaučiu tikrą palaimą iš pirties niurktelėjęs į po atviru dangumi esantį baseiną su truputį pašildytu vandeniu. Tiems kam mielesnis šaltas vanduo šalia įrengtas šalto vandens baseinas. Kadangi lauke žiema, tai dauguma renkasi pašildytą baseiną, bet vienas kitas įšoka ir į ledinį vandenį.
Šiek tiek nuvylė muzikinis baseinas. Panardinęs ausis tikėjausi išgirsti drebinančią vandenį muziką, deja, net labai įtempęs klausą nesupratau, kokia melodija skamba. Gal šio baseino tikslas raminti, bet, manau, galėtų kartais skambėti ir povandeninį pasaulį drebinantis geras rokas.
Pasisekė nutverti laisvą ratą ir pasisupti ant dirbtinių bangų. Pats tas prieš miegą. Paskutiniu metu nuo įtempto darbo dažnai kankindavo nemiga, bet tą vakarą kritau kaip nušautas. Jei ne rūpestinga žmona, būčiau net pusryčius pramiegojęs.
Pusryčiai – švediškas stalas. Man, neišrankiam valgytojui, pakanka visko. Blyneliai, varškės apkepas, grikiai, kiaušinienė, dešrelės, žuvis, dešros, sūriai, sultys, kava, skanėstai. Visko pakanka, bet pritrūksta vieno – saiko. Vėl padauginau ir tenka pusvalandį paaukoti patogiai lovai.
Procedūrų vajus
Antrąją dieną paskyriau procedūroms. Pirmiausia keliavau į terpentino vonią. Jausmas, lyg kūną kandžiotų šimtai skruzdėlių. Šie jausmai gerina sąnarių lankstumą ir kraujotaką. Tikiu gydytojais, lengvai teliūškuoju vandenį ir tikiuosi išlipęs sušokti breiką. Deja, po vieno karto nepasijutau galintis šokti, bet dažniau pasilepinus, būtų galima pabandyti.
Po pietų patraukiau į šalčio polių. Pirmą kartą atėjusiems nepatartina ilgiau vienos ar pusantros minutės, bet paprašiau maksimumo. Nurengė iki trumpikių, davė šiltas šlepetes, pirštines ir uždarė trims minutėms. Net atsisukau įsitikinti kiek šalčio.
Termometras rodė 165–167 laipsnius šalčio. Keista, bet labiausiai šaltį pajuto blauzdos ir rankų riešai. Kitų kūno vietų tris minutes trukęs šaltis nepersmelkė. Kartais gerai turėti vieną kitą papildomą sluoksnelį „masės“.
Pabaigoje niurktelėjau į purvo vonią. Po dešimties minučių kaktą išpylė prakaitas ir pajutau širdies plakimą.
„Negi siela, pagalvojusi, kad kūną pakasė, pradėjo veržtis lauk?“ – dingtelėjo mintis. Teisus buvo vadovas, sakydamas, kad dvivietė vonia pavojinga. Jei gulint vienam taip suaktyvėjo širdies darbas, tai šalia esant žmonai gali širdis lauk iššokti.
Netrukus nusiraminau ir išgulėjau visas skirtas dvidešimt minučių. Atsistojęs įsitikinau, kad gulėjau gerame lietuviškame purve, nes gerai apgaubė kūną ir nenubėgo. Net palaižiau. Nepajutau jame visų vadovo minėtų mineralų, bet nežymus sūrumas jautėsi.
„Geras purvas“, – padariau išvadą ir, kaip buvo nurodęs pirtininkas, 16 valandą pristačiau į pirtį.
To dar nebuvau matęs, nors, kaip minėjo renginio rengėjas, užsienyje tai įprasta. Iš pradžių trumpas vedėjo pristatymas, pasakojimas apie pirtį, po to – tranki muzika, vanduo, ledų lietus, mostai vėduokle virš akmenų ir vis didėjantis karštis.
Jau po dešimties minučių prasidėjo silpnesniųjų bėgimas, bet mes su žmona iškentėme iki pabaigos. Išėjau ir sunkiai atgaudamas kvapą pasitikrinau, ar nenukrito ausys ir nenuslinko plaukai.
„Aš manau, kad pirma atsirado pirtis, o tik po to pirtininkas“, – atsakė šypsodamasi jaunuolis į išvakarėse užduotą klausimą.
Neatgaudamas kvapo pritariančiai linktelėjau galva ir nuskubėjau prie ledinio škotiško dušo.
Dvi paros malonumų – 220 eurų
Ta vakarą dar radome jėgų nueiti į miesto kavinę. Keista, bet su žmona prisiminėme sovietmetį. Tais laikais, norint vakare patekti į restoraną ar kavinę, tekdavo stovėti ilgoje eilutėje. Šioje kavinėje taip pat laukėme eilutėje apie valandą, nes nugirdome iš eilėje stovinčių, kad tai – pati geriausia miesto kavinė. Tuo įsitikinome. Malonus aptarnavimas, skanūs ir nebrangūs patiekalai.
Grįždami pasigrožėjome miestu. Nepalyginsi su Londonu ar kitais didžiaisiais miestais, bet gražiai ir skoningai išpuošta centrinė gatvė, jauki ir šilta net šaltą žiemos vakarą.
Pabaigoje – išlaidos ir įspūdis. Kelionė pirmyn ir atgal – degalams 40 eurų. Dvi paros ne savaitgalį dviem žmonėms – 220 eurų. Už tuos pinigus gavome gerą kambarį, dvi nemokamas procedūras, pusryčius, vakarienes, neribotą laiką pirtyse ir visame pramogų parke.
Dar 50 eurų išleidome papildomoms procedūroms ir bare. 20 eurų sumokėjome miesto kavinėje. Iš viso dviem žmonėms – 340 eurų. Nemanau, kad šiais laikais tai daug. Juo labiau kad tokios pramogos yra ne kasdienės. Noriu dar kartą sugrįžti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
