„Antradienį buvau prie Šiaulėnų apžvalgos bokšto. Buvome užlipę ir ant šalia esančio piliakalnio. Pačioje piliakalnio viršūnėje auga ąžuolas.
Pasižiūrėję iš arčiau buvome labai nemaloniai nustebinti medžio lapus apkibusių vabalų. Lapai ant šakų nugraužti, ant žemės daugybė negyvų vabalų, vaizdas labai liūdnas“, – apgailestavo „Bendraukime“ skaitytojas Robertas Šivickas, klausdamas, kas tai galėtų būti.
Vyras pasidalijo ir vabalais apėjusių ąžuolo lapų nuotrauka.
Gamtininkas Andrius Gaidamavičius paaiškino, kad skaitytojo pastebėti vabalai – daugeliui pažįstami karkvabaliai.
„Tai yra grambuoliai, dar liaudyje vadinami karkvabaliais. Gali būti miškiniai arba paprastieji – abi rūšys labai panašios.
Grambuolių lervos žemėje vystosi 4-5 metus, todėl jų masinis skraidymas kartojasi kas kelerius metus, nors pavienių grambuolių matoma kasmet. Toks prisitaikymas padeda užsitikrinti gausią naują palikuonių kartą, nes kai grambuoliai skraido masiškai – nei paukščiai, nei kiti gyvūnai paprasčiausiai nesugeba tiek daug jų sulesti arba suėsti.
Suaugę grambuoliai minta daugelio lapuočių medžių jaunais lapais. Ąžuolus mėgsta ypač.
Kovoti su suaugusiais vabzdžiais neverta, nes jie ir taip labai trumpai gyvena. Patinėliai po poravimosi žūsta iš karto, o patelės žūsta po kelių savaičių, kai į dirvą padeda kiaušinėlius. Grambuolių lervos padaro žymiai daugiau žalos negu suaugę vabalai, nes minta medžių šaknimis.
Bet, laimei, lervas naikina šernai, kurie turi puikią uoslę ir ąžuolynuose išknisa didelius plotus, ieškodami šio labai baltymingo maisto (vienas šernas per metus išaria iki 4 ha žemės).
Jei dabartinė šernų naikinimo – kaip kovos su afrikiniu kiaulių maru – politika bus tęsiama, mūsų ąžuolynams ateis sunkūs laikai, nes tokių masinių grambuolių antplūdžių tik daugės ir lapuočių miškai ims nykti“, – prognozavo A.Gaidamavičius.