Apsilankiau šioje šventėje genama smalsumo – ar pasikeitė kas nors per tuos pastaruosius kelerius metus, kai šio renginio organizavimas žmonėms kėlė įtampą, nerimą ir netgi nepasitenkinimą? Anksčiau vykusiuose renginiuose buvo galima išvysti demonstruojamos sovietinės simbolikos ir išgirsti nedrąsių organizatorių pasiteisinimų, kad jie nesiekia supriešinti visuomenės.
Mano įspūdžiai – labai dvejopi.
Pasipuošusių Georgijaus juostelėmis asmenų mačiau tik keletą. Kažkur sušmėžavo ir keli jaunuoliai, pasidabinę marškinėliais su Putino atvaizdu.
Todėl norėtųsi paspausti ranką renginio organizatoriams, sugebėjusiems paruošti žmones tam, kad ši diena – tai ne kažkoks politinis renginys, kuriame panaši atributika yra privaloma ir pageidaujama, o šventė, skirta pagerbti rusų kultūrą ir pabūti visiems kartu. Be jokio politinio atspalvio.
Tačiau kalbant apie pačią šventimo kultūrą, reikia pripažinti, kad švęsti šventes taip, kaip tai įprasta civilizuotame pasaulyje, kai kurie mūsų tautiečiai taip ir neišmoko.
Popietė, o apgirtusių ir sunkiai besiorientuojančių aplinkoje žmonių – apstu. Pro mane praėjo dvi paauglės merginos, vesdamos už parankių sunkiai liežuvį beapverčiantį ir į šonus siūbuojantį panašaus amžiaus jaunuolį. Viena jo vis prašė: „Nu, Slava, nu, kiek galima, tau jau užteks...“
Nelabai koks vaizdelis buvo ir parko estradoje priešais sceną, kur susėdę ant žemės kai kurie piliečiai vogčiomis ir maskuodamiesi, o kiti ir atvirai, nesislapstydami traukė iš krepšių brendį, degtinę ir alaus „bambalius“. Ypač nesmagiai tokiame kontekste atrodė šalia sėdintys vaikai.
Pašiurpino ir tiesiai po kojomis spjaudomi saulėgrąžų lukštai. Jau buvau ir atpratusi nuo tokio vaizdo, todėl pasijaučiau taip, lyg būčiau grįžusi į gūdžius sovietinius laikus, kai toks reginys buvo ganėtinai įprastas. Erzino ir girtų vyrų bei moterų riksmai, kai kurie lydimi krūvos keiksmažodžių.
Atkreipiau dėmesį, kad nemaža dalis tiek jaunuolių, tie vyresnio amžiaus žmonių atvyko „pasipuošę“ sportine apranga, tarsi tai būtų kokia sporto šventė ir toks kostiumas būtų vienas iš šios šventės atributų ar privalumų.
Ir vis dar ganėtinai madingas Pugačiovos scenos įvaizdis, kai itin didelių gabaritų moterys pamiršta savo brandų amžių ir pasipuošia vos užpakalius dengiančiais sijonais ir keliais dydžiais per mažomis palaidinėmis, per kurias virste virsta ten nebesutelpančios grožybės.
Gali pasirodyti, kad ieškau priekabių, tačiau tai netiesa. Lietuviškuose renginiuose taip pat apstu beskonybės ir kaliausių, kurias vis kas nors viešai pakritikuoja. Aš ne už kompleksus. Aš už estetiką.
Ir žvelgiant štai į tokį gatvės lygio šurmulį, kyla tik vienintelė mintis: kada pagaliau šie žmonės suvoks, kad jie gyvena Europos, o ne Sovietų Sąjungoje? Ir kur tos tikrosios ruso vertybės, kuriomis jie didžiuojasi – tos, apie kurias tiek daug rašė visame pasaulyje žinomi rusų klasikai? Kodėl jie neatsispindi štai šiuose eiliniuose žmonėse?
Ir kodėl net po tiek metų gyvenant kartu, šie žmonės vis dar jaučiasi čia svetimi? O gal teisingiau būtų sakyti – mes jiems esame svetimi?
Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas ragino „suprasti Rusiją, ją mylėti ir gerbti“, teigdamas, kad ji tikrai atsakys tuo pačiu. Tačiau pagarba visuomet turi būti abipusė.
Ar šie apgirtę žmonės, viešoje vietoje vartojantys alkoholį ir pažeisdami įstatymą, gerbia Lietuvą? Arba tie, kurie isteriškai man rėkė į ausį „mes esame rusai, mes už Rusiją ir Putiną“ gali į parodytą pagarbą atsakyti tuo pačiu? Ar tie, kurie puošia savo automobilius Georgijaus juostelėmis?
Be abejo, renginyje buvo ir daug šviesių ir draugiškų veidų. Tiesiog per mano minėtus asmenis jie kur kas mažiau buvo pastebimi.
Tikrai žinau, kad Lietuvoje yra rusų, mylinčių Lietuvą. Ir pati pažįstu ne vieną. Tai tie, apie kuriuos ir rašė Levas Tolstojus savo romane „Karas ir taika“. Ir kurie ištikus bėdai pirmieji ištiestų pagalbos ranką. Kurie žino, kas yra tikra draugystė. Tai ir yra ta tikra rusiška dvasia.
Mes dar turime daug ką nuveikti. Mokytis būti europiečiais. Išmokti gerbti vieni kitus. Ir galbūt vieną dieną mes išmoksime būti kartu be jokios įtampos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
