„Veidas parodo, kokie mes esame viduje. Ne atvirkščiai“, – įsitikinęs jis.
Darbą teisme į veidotyrą išmainęs vyras sako, jog veido analizė daugiausiai naudojama Rytuose. Esą, pažvelgę į veidus, aukšto rango pareigūnus saugantys apsaugos darbuotojai nusprendžia, į kokius žmones atkreipti didesnį dėmesį, o kokių – net neprileisti prie saugomo asmens.
Jis pasakojo, kad Rytuose veidotyra pasitelkiama ir bankų sektoriuje. Ištyrinėjęs veidą, bankininkas gali nesuteikti žmogui paskolos. Kodėl? A. Kažerskas tikina, kad žmogaus veide matosi itin daug gyvenimiškų smulkmenų, pavyzdžiui, šeiminiai santykiai, o jie daro įtaką ir finansiniam stabilumui.
„Lietuvoje, išduodant paskolą, dažniausiai atsižvelgiama į finansinį balansą. Bet veide matosi, ar yra geri žmogaus santykiai šeimoje. Tad jei jis yra sėkmingas verslininkas, atsidūręs ties skyrybų slenksčiu, didelė turto dalybų tikimybė.
Rytuose žmogaus charakterį vertina ne tik momentiškai, bet ir laiko perspektyvoje. Iš veido galima daug ką pamatyti: kaip žmogus jaučiasi, kaip klojasi santykiai, iš kokios šeimos jis atėjo ir ar joje buvo daug pergyvenimų, tėvų kivirčų. Viskas atsiliepia ateityje.
Rytuose tai (veidotyra , – aut. past.) turi gilias tradicijas, kurios siekia 3 tūkst. metų, bet Lietuvoje tai naujas žmogaus analizės įrankis“, – įstikinęs A. Kažerskas.
Mimika – įvykio atspindys
Nors veidas pasako daug ir išduoda tiek geras, tiek blogas savybes, neverta žmonių skirstyti į kategorijas ir „nurašyti“. Anot teisininko, daug svarbiau – suvokti elgesio priežastis, nes žmonės, būdami skirtingi ir unikalūs, nori būti suprasti ir priimti.
„Kiekvieną žmogų reikia stengtis pažinti. Kada mes tai nuoširdžiai darome, žmogus pamažu atsiveria ir jaučiasi suprastas. Užsimezga bendrystės jausmas, kurio kiekvienas giliai širdyje trokšta“, – įstikinęs veidotyrininkas.
Jis teigia, kad beveik visi gyvenimo įvykiai į žmogaus veidą įrašomi tarsi knygoje.
„Po sunkių išgyvenimų neretai žmonės susilaukia klausimo iš aplinkinių: „Kas nutiko, jog taip suvargai?“ Naudojant mimikas, kurios formuoja minkštųjų veido struktūrų padėtį, (veidas, – aut. past.) gali kisti greitai, tačiau kaulinė struktūra keičiasi bėgant dešimtmečiams ir labai nežymiai“, – sako A.Kažerskas.
Geriau už psichologą?
Konsultuodamas žmones, veidotyrininkas pastebėjo, kad jie dažnai apsimetinėja ir užsideda kaukes dėl baimės, kadangi nėra atradę savęs ir nedrįsta iki galo atsiskleisti.
„Aišku, galima savęs ieškoti bandymų, klydimų keliu. Bet tai yra gana skausmingas, daug laiko reikalaujantis dalykas“, – įsitikinęs jis.
Anot A. Kažersko, tradiciniam psichologui prireikia kelių konsultacijų, kol galiausiai išsiaiškina, koks žmogus prieš jį sėdi. O štai veido analitikas, atsižvelgęs į tam tikrus žmogaus bruožus, išduodančius jo pagrindines charakterio savybes, imtis ieškoti problemos sprendimo gali jau po kelių minučių.
Veidotyrinininkas prisiminė kartą į jo kabinetą įžengusią moterį. Prieš tai ji buvo išgyvenusi ne vienerias skyrybas ir dėl to trejus metus lankė psichoterapiją. Tačiau tai nepadėjo.
Atėjusi moteris ėmė pasakoti savo problemas ir vis minėjo, kad jos niekas negali išgelbėti. Tačiau vos buvo paminėti esminiai probleminiai klausimai, lankytoja pradėjo išsisukinėti ir vengė spręsti problemas. Jau po pusvalandžio klientė suprato, kodėl ji taip elgiasi ir kad šis elgesys jai žalingas.
Anot A.Kažersko, esmė buvo ta, kad tuo žmogumi anksčiau niekas nuoširdžiai nesidomėjo, o tik kapstėsi neesminėse problemose. Moteris problemas sutapatino su savo asmenybe. Štai kodėl ji niekaip nerado ramybės: tikroji problema – ne skausmingos skyrybos, o noras, kad ja nuoširdžiai domėtųsi ir priimtų ne kaip įdomų problemų rinkinį, o kaip nuostabų žmogų.
Vyras tikino, kad į jį besikreipiantys žmonės dažniausiai būna arba labai sėkmingi, arba nuolat patiriantys nesėkmes. „Žmonės dažniausiai ateina su dviem kraštutinumais. Pirmas variantas: tie, kuriems labai gerai sekasi ir jiems norisi dar geriau. Ir dar ateina tokie žmonės, kurie jau griebiasi paskutinio šiaudo, nes jiems niekas nepadeda, jų neišklauso“, – pasakojo A. Kažerskas.
Per veidotyrą atrado save
Vyras kalbėjo, kad pats veidotyros ėmėsi prieš trejus metus. Prieš tai dirbdamas teisme jis suvokė per teisinę sistemą ne iki galo padedantis žmonėms.
„Aš jaučiausi tarsi ne savo vietoje ir maniau, kad galiu daug kokybiškiau padėti žmonėms. Padaryti taip, jog žmogui nereikėtų nusižengti“,- kalbėjo A. Kažerskas.
Teisininkas prieš gerą 10-metį ėmė domėtis filosofija, psichologija, užsiėmė gyvenimo prasmės paieškomis ir nagrinėjo žmogaus prigimtį. Susidūręs su veidotyra, vyras stengėsi suprasti save, objektyviai įsivertinti bei svarstė, kaip padėti kitiems žmonėms, neprimetant vien tik savo pasaulėžiūros.
„Žmonių išvaizdos analizavimas yra pagalbinis būdas pažinti žmogaus vidų. Mano pagrindinis tikslas – žmogų pastatyti ant jo kojų“, – sakė jis.
Veidotyra – laužta iš piršto?
Anot A. Kažersko, į veidotyrą žmonės žvelgia su nuostaba, o kartais – tarsi į mokslą, kuriuo negalima iki galo pasitikėti. Tačiau iš tiesų veido analizės ištakos siekia dar Senovės Kinijos laikus prieš 3 tūkst. metų ir per tą laiką sukauptos žinios pasitvirtina.
Rytuose šis mokslas nagrinėjamas rimtai ir jam skiriama daug dėmesio. O štai Vakaruose veidotyra kartais pasitelkiama tik kaip šou ir dėl to atsiranda daug netikslumų. Juos matydami, žmonės susidaro įspūdį, kad šis metodika netiksli ir tėra būrimas iš kavos tirščių.
Anot A.Kažersko, tai netiesa: iš tiesų daug kas priklauso nuo to, kiek žinių turi tas, kuris nagrinėja veidą. O pritrūkus meistriškumo, išvados būna netikslios.
Kaip atpažinti nusikaltėlį?
A. Kažerskas pasakojo, kad veidotyra padeda suvokti, koks yra žmogus. Tačiau pažvelgus į veidą, nereikia manyti, jog išvada yra galutinė. Anot jo, daugelis žmonių, kuriems būdingi net nusikaltėlių veiduose matomi bruožai, nėra banditai. Daug kas priklauso nuo aplinkos bei kaip tas žmogus save ugdo. Savybės nėra blogos ar geros. Gali būti blogi tik žmogaus poelgiai. Būtina analizuoti konkretų atvejį.
Tad į ką verta atkreipti dėmesį, jei norime atpažinti žmogų, nelinkusį vadovautis sąžine?
„Visų pirma – žmogaus žvilgsnis. Jei mes matome, kad jis yra stiklinis ir be jokių emocijų, sunku tikėtis, kad šis žmogus vadovausis sąžine, teisingumu, nuoširdumu. Verčiau jis ims viską, kas jam svarbu, nepaisydamas nieko“, – teigė veidotyrininkas.
Anot vyro, didelę reikšmę turi ir veido simetriškumas bei proporcingumas. „Visų mūsų veidai yra asimetriški. Bet kai tai labai krenta į akis, tai dar nereiškia, kad tokie žmonės yra blogesni, bet viduje yra didelė nuotaikų kaita ir priešpriešos. Jiems sunku būti stabiliems. Ir kartais „juoda“ pasidaro „balta“.
Negalima jų nurašyti, bet reikia jiems padėti ir turėti omenyje, kad šie žmonės gali nedaryti to, ką pažadėjo, tai dažnas menininkų bruožas“, – kalbėjo vyras.
A. Kažerskas įvardijo kelis pagrindinius žmonių, kurie ne visada linkę laikytis įstatymų, veido bruožus: kreiva nosis, kaulėtas veidas, žema kakta, perkreiptos lūpos. Pastarasis bruožas, anot veidotyrininko, rodo, kad žmonės sako ne tai, ką galvoją ir yra dažnas tarp politikų, pardavėjų.
Reikia atkreipti dėmesį, kad tokius veidus turintys žmonės gali viešai kalbėti apie save vienaip, tačiau viduje būti kitokie.
„Kai mes matome žmogaus bruožus, mes suprantame, dėl ko jis taip elgiasi. Ir priimame tokį, koks jis yra, tai sumažina nusivylimų tikimybę ir lengviau mezgasi nuoširdus ryšys“, – sakė A. Kažerskas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
