Šis vyras turi nepatogių klausimų Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, kuris prieš Sausio 13-ąją susitiko su Rusijos ambasadoriumi Aleksandru Udalcovu.
„Aš negaliu patikėti, kad jis yra toks nenuovokus. Tokiu laiku kalbėti apie santykių gerinimą, kai žinome, kad iki šiol Rusija nepripažįsta nei intervencijos, nei kaltės dėl žmonių žūčių!“, – įsitikinęs jis.
Ruošėsi užpuolimui
Už laisvę savo gyvybę pasiryžę sumokėti žmonės prie svarbių objektų budėjo tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose.
Vieną 1991 metų sausio naktį iš dabartinio Klaipėdos universiteto teritorijos, kurioje tuo metu buvo dislokuota SSRS kariuomenė, pajudėjo sovietų tankai. Jie važiavo Girulių link, kur pastatytas Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas.
Tą naktį prie jo budėjęs A.Barbšys prisimena itin didelį nerimą. Dar kelios akimirkos ir jis jau ruošėsi susiremti su sovietų kariais. Bet tuomet vyrą pasiekė žinia, kad tankai nuvažiavo į Melnragę.
J.Valaičio nuotr.
„Kas būtų atsitikę, jei jie būtų atvažiavę, spėlioti dabar jau negalima, tačiau buvome pasiruošę daryti viską, kad tik išsaugotume ryšį“, – sakė jis.
Susiję straipsniai
Prisimena okupantų šmėžavimą
A.Barbšys prisiminė 1991 metų pradžioje prasidėjusius neramumus. Pabudęs Sausio 13-osios rytą, vyras išvydo, kad televizijos programa jau transliuojama iš Kauno.
Susiję straipsniai
Tą kraupią naktį žuvo 14 mūsų šalies gynėjų, tūkstančiai buvo sužeisti.
„Tą pačią naktį žmonės buvo kviečiami ir prie Klaipėdos miesto tarybos, kuri buvo Liepų gatvėje, dabartinės savivaldybės pastate.
Ten, kur buvo tuometinė Lenino aikštė (už kelių šimtų metrų nuo savivaldybės esanti dabartinė Atgimimo aikštė, – aut. pats), tebestovėjo 4 sovietų šarvuočiai, saugoję paminklą.
Buvo tokia situacija, kad svetima kariuomenė – čia pat. O šalia – beginkliai žmonės“, – okupantų karių šmėžavimą prisiminė A.Barbšys.
Jaunimas niekada nepamirš
Savo išgyvenimais A.Barbšys dalijosi sausio 12-ąją vykusiame „Interact“ klubo „Į žvaigždes“ organizuojamame renginyje „Džiaukis laisve 2017“.
Čia susirinkę jaunuoliai paminėjo Laisvės gynėjų dieną, o išėję į Teatro aikštę degė žvakutes ir iš jų sudėliojo skaičių 13.
Jautru ir tai, kad šį paminėjimą suorganizavo patys paaugliai. Tai – žinia nepriklausomai šaliai, kad laisvoji jaunosios Lietuvos karta niekuomet nepamirš kainos, kurią už laisvę teko sumokėti jų tėvams ir seneliams.
Tą šaltą 1991 metų Sausio 13-ąją šių paauglių teisė užaugti laisvoje šalyje buvo apginta krauju. Ir to jaunimas niekuomet nepamirš.
Tad klausimų V.Pranckiečiui gali turėti ne tik tuos įvykius išgyvenę laisvės gynėjai.