Už jo nugaros žingsniavę jaunuoliai dar laikėsi, bet pamatę, jog tas vaikinas juda manęs link tarsi į kokį pasimatymą, nebegalėjo sulaikyti juoko, tačiau bandė jį nuslėpti užsidengę burnas.
Dėmesį atkreipė visi
Su Tomu (vardas pakeistas) susitikau šiltą ir saulėtą vieno šeštadienio vakarą, daugybės praeivių akivaizdoje. Kokia buvo jų reakcija?
„Jie nekreipia dėmesio“, – paklaustas, kaip į homoseksualius vaikinus reaguoja aplinkiniai, tarstelėjo jaunas, nė 30-ties metų nesulaukęs klaipėdietis.
Pokalbio metu nuo miesto centro pajudėjome Dangės upės krantine, prie kurios šiltu oru besimėgaujantys miestiečiai linksmai leido laiką su draugais ar šeimomis.
Įdomu tai, kad nors jis ir yra įsitikinęs, jog praeiviai į jį nekreipia dėmesio, taip teigti pasivaikščiojęs su juo, tikrai negalėčiau.
Daugybė praeivių akimis gręžė Tomą. Jų veiduose – neišblėstanti nuostaba, sumišusi su šypsniais ar smalsumu.
Nors Lietuva iš sovietinės santvarkos, draudusios homoseksualius santykius, išsivadavo prieš 27-erius metus, jaustis laisvi gali ne visi – vien iš praeivių reakcijos galima spręsti, jog tam, kad drįstum būti kitoks, turi būti pasiruošęs dėmesiui.
Ar tai – tolerantiškos visuomenės pavyzdys? Tomas kategoriškas: „Tai mano gyvenimas. Gyvenu kaip noriu. Niekas negali diktuoti, kaip man rengtis ar ką man mylėti“.
Pajuto paauglystėje
Vaikinas pasakojo, kad tai, jog turbūt yra homoseksualus, pajuto dar paauglystėje.
Gyventi Lietuvoje ilgai jam neteko. Jis su šeima išvyko į užsienį ir ilgą laiką mokėsi ten. Būtent svečioje šalyje Tomas sutiko ir antrąją pusę.
„Kai mama klausdavo, kur esu ar ką veikiu, sakydavau, kad laiką leidžiu su drauge“, – laikotarpį, kai tiesą apie savo lytinę orientaciją slėpė nuo mamos, pasakojo jis.
Bet paslapties išsaugoti Tomas ilgai negalėjo. Vaikinas papasakojo apie dieną, kai pagaliau ryžosi prabilti ir pasakė mamai esąs homoseksualas.
„Daugiau nebegalėjau. Pasakiau, jog prisėstų. Tada papasakojau apie save, savo vaikiną, kad mane jau ilgą laiką traukia vyrai. Ji sėdėjo ir tiesiog klausėsi. Kai baigiau kalbėti, mačiau, jog mama negali atsitokėti.
„Oho!“, – teištarė. Bet ji mane priėmė tokį, koks aš esu. Po kurio laiko net paragino parodyti savo vaikiną. Kadangi gyvenome užsienyje, ji vis kvietė mus į Lietuvą pasisvečiuoti“, – kalbėjo dabar savo lytinės orientacijos nuo šeimos neslepiantis klaipėdietis.
Tomas kalbėjo, kad rimčiausiai santykius užmezgęs buvo su trimis vaikinais, tačiau, deja, su visais jais išsiskyrė.
„Buvo įvairių priežasčių“, – pernelyg neatviravo jis.
Blogai nesijaučia
Iš pokalbio galima spręsti, kad šis klaipėdietis Lietuvoje blogai nesijaučia. Paklaustas, ar norėtų išvykti iš mūsų šalies, jis tikino to nenorintis daryti tiek dėl draugų, tiek dėl šeimos.
Tomas mano, kad į jį praeiviai nekreipia dėmesio. Panašu, išties yra atvirkščiai – tai Tomas nekreipia dėmesio į praeinančius ir į jį gręžiančiu žvilgsniu žvelgiančius žmones.
Deja, jei Tomas būtų jautresnis ir dar neįpratęs prie tokio dėmesio (gal dėl susiformavusio įpročio nuolat būti lydimam žvilgsnių jis ir mano, kad į jį nekreipiamas išskirtinis dėmesys?), vargu, ar galėtų sakyti, kad mūsų visuomenė – tolerantiška ir jau įpratusi priimti kitokius žmones.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
