Mergina viešumoje pasirodė su respiratorium: neįtikėtina, kaip į tai reagavo panevėžiečiai

Šiandien turėjau įdomios patirties, nusprendžiau ja pasidalinti, gal kam nors bus įdomu. Jei manote, kad įdomu būtų ir jūsų draugams – pasidalinkite.

Taigi, šiuo metu man paūmėjusi astma, tad ryte važiavau į vaistinę nusipirkti inhaliatoriaus. Savaime suprantama man pasirodė užsidėti respiratorių – tiek dėl to, kad nebauginčiau žmonių savo kosuliais, tiek dėl to, kad nei vienas iš mūsų nežinome, kas esame užsikrėtę koronavirusu. Galbūt jau rytoj važiuosim greitąja į ligoninę ir būsim izoliuoti nuo visuomenės, o dar šiandien vaistinėj perkam vaistus, vitaminus ir dantų pastą. 

Jau einant į vaistinę žmonės į mane labai keistai žiūrėjo. Atėjus į vaistinę apskritai atsidūriau dėmesio centre. Žmonės net apsimetė, kad apžiūrinėja vitaminus, o iš tiesų aiškiai spoksojo į mane puošiantį respiratorių su klaustukais akyse. 

Kai tik pasisukdavau į smalsuolį, žvilgsnis žaibiškai grįždavo prie vitaminų, maždaug trampampam, aš į tave tikrai nežiūriu. Na gerai, galvoju. Suprantu juos. Nes gi daugiau niekas nedėvi kaukių. Aš ateivis iš kosmoso, vienintelis toks egzempliorius, tai viskas suprantama – įdomu pasmalsaut. Tik mane labai nustebino vaistinės darbuotojų atsipalaidavimas. Kodėl jie be kaukių, be pirštinių? Ar jiems niekas neduoda, ar šiaip nėra čia ko? Juk kasdien jie turi kontaktą su šimtais žmonių, tai negi jau tokie visai ramūs, ir jokio nerimo?

Vaistai rankinėje, grįžtu į automobilį. Dabar reikia užsukti į parduotuvę nusipirkti lazanijos, kad paskui nereiktų maltis po parduotuves. Ir čia prasideda visas veiksmas.

Pasistatau automobilį, išlipu. Visų akys, aišku, į mane. Ryto žvaigždė. Vaikai drąsiai rodo į mane pirštu ir klausia: „Mama, o kodėl ta teta su kauke?“ Neilgai trukus ir kitas vaikas savo mamai: „Mamaaa, o kas čia?“ – pirštas į mane. Tai čia dar lauko aikštelėje. 

Įeinu į parduotuvę, ten – absoliuti karo zona. Žmonės krauna viską. Pilni vežimai. Bet kaip jums atrodo, ar bent vienas su kauke, su pirštinėm? Aišku, kad ne. Panikos pilnos akys žvelgia į mane. O dievai, galvoju, na ko jūs žiūrit, ko jūs nematę? 

Einu prie lazanijų. Girdžiu kosulį. Einu toliau. Vėl kosulys. Sustoju prie lazanijų, pasiimu, einu link saldainių. Ir tada – bam, prieš akis – labai garbaus amžiaus senjoras. Kad pradėjo kosėt! Seilės ant žemės drimba, kosi kosi, kosi kosi. 

Sutrikus sustojau ir aš. Parduotuvė nuščiuvo. Akys į senjorą, į mane, į senjorą, į mane. Galvoju – gal pasinaudoti tylos minute ir pasakyti, kad žmonės, jūs gal kraudami tuos vežimus pagalvokit ir apie tai, jog aplink jus dabar gali vaikščioti daugybė koronavirusų nešiotojų, kurie išryškės vėliau arba neišryškės visai. 

Kodėl uždaromos mokyklos ir darželiai? Nes vaikai be didelių simptomų, patys apsikrėtę, labai nesunkiai perduoda ligą kitiems, tokiems, kaip, pavyzdžiui, kosulio kamuojamas senjoras. 

Nieko aš nepasakiau, nes ir taip jau buvo nemalonu gaudyt kiekvieną žvilgsnį. Net išsižioję kai kurie žiūrėjo. 

Nuėjau prie kasos. Prieš mane – pora. Vežimas pilnas, krauna, krauna, krauna ant prekystalio ir staiga opa! Bičas atsisuko, na, marozas visiškas – toks ir bičas, bet koks skirtumas.

Pažiūrėjo į mane, nusijuokė ir mestelėjo: „Sergi?” Žiūrėjau jam į akis kelias sekundes, minčių buvo milijonas, net nežinojau, ką ir atsakyt. Linktelėjau, ir tiek. 

Kai eilė pajudėjo, ir pora krovėsi savo maistą į kokius šešis maišus, pardavėja į mane atsisuko ir iškart sutvardė juoką. Nuleido akis, pašaipi šypsena veide. 

Sakau jai: „Laba diena“, o ji tyli, matau, bando nesusijuokt, iš paskutiniųjų laikosi, bet šypsena per kraštus lipa. Čia mano kantrybė ir baigėsi. Pradėjau garsiai, demonstratyviai kosėti. Žiūriu, marozas rimtu veidu atsisuko, jo pana irgi. Pardavėjos šypsena kaipmat dingo, žiūriu ir kiti žmonės susižiūrėjo, bet taip ramiau, ramiau nei kosint senjorui. Kaži kodėl ramiau... 

Pasižiūrėjau į baimės apimtą pardavėją ir pasakiau: „Astma man, saugau save ir jus.“ Tada visi supratingai linktelėjo, susirinko prekes, maišus, aš irgi žaibo greičiu susimokėjau ir dingau.

Atsisėdau į mašiną, nusiėmiau respiratorių ir pagalvojau: žmonės nelabai supranta, kas vyksta. Kad ne šiaip sau visas pasaulis skelbia karantiną, uždaro sienas, viską uždaro. Maisto parduotuvėse liks, žmonės, net ir Italijoje tiekimas nesustojęs. Bet kad gali nebelikt perkančių – tai tikrai taip. 

Ar skaitėte apie septintąjį apsikrėtusį vaikiną Lietuvoje? Jaunas, grįžęs iš Danijos. Pabuvojo Vilniaus klubuose, keliuose autobusuose, ir dabar izoliuotas Klaipėdoje. Iš kur žinot, kad su juo autobuse nebuvo panevėžiečio? Iš kur žinot, kad patys jau dabar nesate nešiotojai? Aš nežinau. Niekas nežino. Bet ar reikia juoktis iš žmogaus, kuris stengiasi apsaugoti ir jus, ir save? Šiandien buvau tikrai pasibaisėjusi. Ne tik tuo, kad niekas nesisaugo ir nesaugo kitų, bet kad dar ir juokiasi iš tokių, kurie nori būti pilietiški.

Ne, aš nesakau, kad reikia panikuoti. Nereikia. Reikia užsidėti kaukę, plauti rankas, vengti artimo kontakto, galvoti, su kuo susitinki. Ramiai. Bet tai daryti reikia, jeigu nenorite, kad pas mus būtų kaip Italijoje. Daug žmonių nenori mokytis iš svetimų klaidų, labai gaila bus, jei teks pasimokyti iš savųjų.

Tad saugokit save, artimuosius ir stenkitės laikytis rekomendacijų. Aš žinau, kad virusas plinta ir per akis, ir per rankas, ir per visur. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma nei trupučio apsisaugoti. Ir tokios rekomendacijos galioja ne tik Kaunui, Šauliams ar Klaipėdai. Galioja ir Vilniui, ir Anykščiams, ir Zarasams, ir taip... netgi Panevėžiui.