Po šaltą dušą primenančių įspūdžių skrydžio metu jaučiau, kaip mano budrumas pasiekė aukščiausią laipsnį. Iš Eindhoveno Nyderlanduose keliavau į Antverpeną. Po to laukė kelionė į Tiurnhautą – jaukų belgišką miestą.
Sekiau naujausią informaciją apie virusą, visus pastačiusį ant kojų. Stengiausi susirinkti viską, kas man aktualiausia: kas vyksta su viešuoju transportu, karantinas ir viruso plitimo ypatumai. Paskelbta, kad pandemijos kaltininkas ore ir ant paviršių gali išlikti ilgiau nei gripo sukėlėjas.
Vadinasi, ir toliau galioja mano planas: laikyti kuo švaresnes rankas; vengti artimo, mažiau nei 1,5 metro atstumu kontakto.
Pasitikslinusi ir sužinojusi, kad mano suplanuoti susitikimai neautšaukti, skuodžiu iš oro uosto atvykimo salės į gryną orą. Pro eilutę, besirikiuojančią prie WC, pražygiuoju neatsigręždama: didelio poreikio nėra, o laiko rizikuočiau sugaišti daug. Be to, atstumo taisyklė tikrai būtų sulaužyta.
Lauke lengviau įkvėpiu. Bilietų automatas – laisvas. Bilietą perku nenusimovusi pirštinių. Mokėti galiu kortele. Autobusas – pustuštis. Triumfuoju. Abu saugumo punktus įvykdžiau mažiausiomis pastangomis.
Pusvalandį riedu į centrinę stotį. Paskaitau apie audrą Lietuvoje ir pasimėgauju pro langą šildančia saule. Tiesa, vėjuota ir čia.
Centrinėje stotyje sparčiu žingsniu traukiu pirkti bilieto. Pakeliui žmones aplenkiu per saugų atstumą. Prie kasos tenka lukterti: keliauti susiruošusi moteris su vaiku turi daug klausimų. Du kartus išlendu į lauką įkvėpti oro. Kondicionuojamas oras patalpoje man kelia įtarimą. Paranojai nepasiduodu, bet, jaučiu, atsargumas – mano sąjungininkas.
Susiraukiu, kai sužinau, kad į Antverpeną tems keliauti su persėdimu. Man tai reiškia dar vieną stotį ir papildomą kelionės laiką. Tačiau į klausiamą kasininkės žvilgsnį atsakau ištiesdama banko kortelę. Neturiu noro ilgiau užsibūti prie kasos. Išneriu į peroną. Traukinys po 15 min. Nuorodos į tualetą net nesidairau.
Peronas – pustuštis. Pamatau jaukią kavinukę. Mano 5 valandas nuo rytinio atsibudimo tik vandeniu pamalonintas pilvas suurzgia. Neatsilaikau. Iš smagiai nusiteikusio jaunuolio nusiperku sumuštinį su juoda duona ir avokadu bei kavos. Nešina pirkiniais išeinu į peroną kankinama dvigubų jausmų. Pagaliau papusryčiausiu, bet... abi taisyklės – sulaužytos: kavinukė – maža, artimo kontakto neišvengiau, atsiskaičiau kortele, bet turėjau paliesti bent tris paviršius – durų, šaldiklio ir puoduko. Drėgna servetėle nusivalau rankas ir pirštines. Guodžiuosi, kad ore, kur durys nuolat varstomos, piktuolio nepagavau.
Abu traukiniai pustuščiai. Labai neįprasta, nes Belgijoje jie paprastai būna pilnutėliai dėl patogumo keliauti ir gerai išvystyto tinklo. Tuščiame traukinyje atstumo taisyklės laikytis yra lengva. Atsivėrusios durys įlipant įleido gryno oro. Dar kartą nusivaliusi rankas servetėle išsilukštenu iš įpakavimo sumuštinį. Godžiai valgau ir tikiuosi, kad nepageidaujamo priedo nesukramsnoju.
Antverpeno centrinė geležinkelio stotis – architektūros šedevras, tačiau išlipusi iš traukino nė sekundės nestabteliu ja pasigrožėti. Kopiu laiptais, nes ant eskalatoriaus per tiršta žmonių.
Stotyje išsiaiškinu galimybes keliauti vakare. Už stiklinio langelio sėdintis flandras konsultuoja įprastai ramiai. Akivaizdu, mums abiem toks kontaktas rūpesčio nesukelia. Bilietų automate, prie kurio būna eilutė, tik vienas žmogus. Perku bilietą, atsiskaitau bekontakte kortele ir išrūkstu į lauką. Ten lengviau atsikvėpiau: beveik abi saugumo taisykles išlaikiau.
Centrinė Antverpeno gatvė neįprastai tuščia. Kavinukės taip pat. Pro šalį dviračiais pralekia vietiniai gyventojai. Gatvėse daugiau jaunų žmonių. Tai čia labai neįprasta.
Keliose vietose prie kavinių pamatau aukšto slėgio aparatais plaunamas grindinio plyteles. Dieną smarkiai nulijo. Akivaizdu, plauna dėl dezinfekcijos.
Mano susitikimas vyksta sklandžiai, tačiau gana skubiai. Mandagiai pasiteiraujame apie naujienas, susikoncentruojame į reikalą, tačiau lieka daug neaiškumų. Dabar ne laikas detalėms.
Iki traukinio lieka dvi valandos. Pirmą kartą atsirado laiko aplankyti Deimantų muziejų. Kiek nustembu, kad jis veikia. Tuščiame hole mane pasitinka keturi darbuotojai. Trys iš jų vyresni nei 50 metų.Į manų šmaikštų pasisveikinimą atsako mandagiai, bet pamatę kuprinę teiraujasi, iš kur atvykau. Atsakau, kad iš Lietuvos. Mano įtarimus patvirtina antras klausimas: „Kiek jūsų šalyje koronaviruso atvejų?“ Jau klausia jie labiau susirūpine. Pasijaučiu kaip per patikrą. Šypsodamasi pridengiu jaudulį ir pasakau, kad nežinau. Skaičius gali keisti bet kurią minutę, todėl mintyse pasiteisinu sau, kad nemeluoju.
Suvokiu,kad per daugelį metų kelionių pirmą kartą mano gimtoji šalis vertinama pagal statistinį skaičių, o ne kitas savybes. Muziejaus darbuotoja parduoda bilietą. Sumoku kortele. Man primygtinai pasiūloma palikti paltą ir kuprinę rakinamoje spintelėje. Pabrėžiama, kad greta rūbinės yra tualetas su „daug muilo“. Suprantu, kad privalau laikytis nurodymų, ir jie man labai tinka pagal planą.
Darbuotoja užsimena, kad moderniai įrengtu muziejumi galėsiu mėgautis beveik viena. Pasiūlo nemokamą audiogidą. Kai jo dukart atsisakau, paaiškina, kad kaskart panaudojus jis yra dezinfekuojamas. Pasiteisinu, kad paprastai mėgstu vizualią informaciją, bet vis dėl to audiogidą paimu. Iš mandagumo. Palikusi daiktus spintelėje dukart gerai nusiplaunu rankas. Muziejuje mėgaujuosi turtinga briliantų ir dirbinių iš jų kolekcija. Mano vienatvę tik kelis kartus sudrumsčia pavieniai lankytojai. Suvenyrų krautuvėlėje pasišneku su pagyvenusia inteligentiška pardavėja. Pagiriu kolekciją. Ji susirūpinusi sako, kad nežinia, kaip bus su muziejaus veikla. Padrąsinamai nusišypsau, suvokdama, kad jai, kaip ir man, neramu dėl savo saugumo. Paguodžiu, kad vasaros sezonas bus vėl geras. Abi tuo norime tikėti.
Į stotį atkeliauju likus 15 minučių iki traukinio išvykimo. Įsitaisau pustuščiame vagone. Greta ant sėdynės pasidedu kuprinę. Paprastai taip nedarau, bet dabar ji – atstumo išlaikymo plano dalis. Nusprendžiu ją patraukti tik tada, kai vagonas bus pilnas. Keliose stotyse įlipa po darbų vykstantys žmonės, tačiau poreikio patraukti kuprinės nebuvo. Puiku. Traukinyje išlaikiau abu plano punktus.
Perone manęs laukia draugė. Prieš apsikabinant paklausiu, ar ji nieko prieš. Abu iš to nusijuokiame ir apsikabiname. Teigiamos emocijos mums – svarbiau. Atvykus į namus keliauju tiesiai į vonią. Pakeičiu viršutinius rūbus, ilgai plaunu rankas. Nenorėčiau būti užkrato nešiotoja svetingoje šeimoje.
Ilgai vakarojame. Kalbame apie gyvenimą. Kartkartėmis paliečiame temą apie pandemiją, nes ji jau persmelkė visas sritis: darbą, laisvalaikį keliones. Gaunu žinutę, kad Briuselyje parduotuvėse perkami maisto produktai dideliais kiekiais. Draugė užsimena, kad maisto atsargų 5 asmenų šeimai ilgiau kaip savaitei niekada nėra pirkusi ir neįsivaizduoja, ko reikėtų ilgesniam laikui. Į mokyklinio amžiaus vaikų klausimus apie keliones, mokyklą, renginius, naujausią per žinias paskelbtą informaciją suaugusieji atsakinėja atsargiai. Nekelia panikos, bet daug susirūpinimo.
Per vakarą iki vėlumos gaunu dar kelias žinutes dėl penktadienio susitikimų. Vakarienė atšaukiama. Du susitikimai kol kas lieka. Daug keliaujantys ir tarptautiniuose susitikimuose nuolat dalyvaujantys briuseliečiai kitaip bando organizuoti savo gyvenimą. Daugelis jau dirba iš namų. Kai kurie jau - savanoriškame karantine. Beveik visų rate yra žmonių, kuriems teko susidurti su virusu: darbe, ugdymo įstaigoje, kaimynystėje. Visi budrūs. Atsiradus bent menkiausiems simptomams, izoliuojasi. Daug naujų dalykų ir nežinios.
Penktadienį ryte, jau traukinyje į Briuselį, gavau draugės žinutę, kad pamokos jos vaikų lankomoje mokykloje atšaukiamos 5 savaitėms. Tarp eilučių skambėjo susirūpinimas, kuo reikės vaikus užimti namuose, kaip jie laikys pavasario egzaminus, kaip suaugusiems teks dirbti iš namų, ruošti maistą.
Mano 2 punktų saugumo planas išlieka svarbus. Laikausi jo, bet suprantu, kad labai daug kas keičiasi. Dardu traukiniu į Briuselį. Spėlioju, kokį aš jį rasiu penktadienį.
Akivaizdu,kad daug kas keičiasi. Ne tik higienos įpročiai ir trijų bučinių tradicijos. Net mandagūs klausimai apie keliones, savijautą ir laisvalaikį įgauna kitą pobūdį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
