Šeštadienį, kovo 14-osios vakare Briuselyje internetu klausydamasi tiesioginės transliacijos apie nuo pirmadienio, kovo 16-osios, Lietuvoje įsigaliosiantį 2 savaičių karantiną, spoksojau į lėktuvo bilietą į Kostą Riką ir svarsčiau, ką toliau daryti.
Peržiūrėjau prieš kelis mėnesius atliktas kelionių ir apgyvendinimo rezervacijas už Atlanto. Tai, ką kruopščiai planavau, dėliojau beveik metus, per kelias dienas subyrėjo į šipulius. Sprendimą turėjau priimti per kelias valandas...
Lietuvių reakcija į koronavirusą: vieni lygina su anekdotu, kiti atsiduoda į medikų rankas
Mintimis sugrįžau į pastarųjų dviejų dienų patirtis. Briuselio centrinėje traukinių stotyje viskas atrodė nuščiuvę ir tuščia. Penktadienį visiems, kas galėjo, buvo leista dirbti iš namų. Pamačiau veikiančią kavinę ir užsukau. Ji buvo pustuštė, iš jos galėjau stebėti centrinę aikštę. Reikėjo pasitikrinti būtiną informaciją internetu. Prie įėjimo buvo alkoholiu stipriai kvepiančio dezinfekcinio skysčio. Įsitryniau juo rankas. Kavinės padavėjas rankas juo dezinfekavo kas 10-15 minučių. Jam nusišypsau parodydama, kad palaikau tokį elgesį. Suvokiau, kad jis ne tik saugojo klientus, bet ir rodė jiems pavyzdį. Gera nuotaika, kaip ir iš už debesies nušvitusi saulė, sušildė mane.
Internetu mane pasiekusios naujienos kėlė vis daugiau nerimo. Pavojingas virusas plito, šalys pradėjo kalbėti apie taikomas priemones, karantiną. Situacija keitėsi kas valandą. Man jau neberūpėjo susitikimai, galvojau, kad mano ir kitų sveikata – svarbiausia. Ką galėjau, sutvarkiau internetu.
Nusprendžiau vengti didesnių susibūrimų, likti lauke, kontaktuoti su žmonėmis tik būtiniausiais atvejais. Dviejų taisyklių plano toliau laikiausi. Jo nepavyko užtikrinti tik parduotuvėje. Nors ir kaip saugojausi, maisto prekių parduotuvėje pajutau, kad oras vėdinamas prastai, pirkėjų buvo gana daug, vengiau jų, bet kai kurie iš jų su pilnais vežimėliais prekių riedėjo nekantraudami link kasų ir nieko nepaisė pakeliui. Čiupau man reikiamas būtiniausias prekes ir nuskuodžiau prie kasų. Stengiausi parduotuvėje būti kuo trumpiau.
J.Marcinkutės nuotr.
Vakarą leidau su draugais jų namuose. Visi dažnai plovė rankas, vėdino patalpas, laikėsi atstumo vienas nuo kito. Jauki vakarienė ir tai, kad visi buvo sveiki, teikė vilčių, kad viskas klostosi sėkmingai.
Šeštadienį, nors buvo paskelbta, kad kavinės, grožio salonai ir kai kurios parduotuvės neveiks, ne viskas buvo užvėrę duris.
Maisto prekių parduotuvės, kaip ir specializuotos sūrių, žuvies, mėsos krautuvėlės priėmė klientus. Gurmaniškose parduotuvėse klientų nebuvo daug. Žmonių antplūdžio nesimatė ir prie maisto parduotuvių.
Daugiausia žmonių saulėtą šeštadienį buvo parke. Ten ir aš praleidau daugiausia laiko. Grynas oras ir pasivaikščiojimas su draugėmis veikė labai raminančiai. Šeštadienio vakare turėjau nuspręsti, kaip elgiuosi toliau.
J.Marcinkutės nuotr.
Dar kartą peržvelgusi turimus kelionių dokumentus pradėjau ieškoti reikalingos informacijos. Kai kurios avialinijos paskelbė bendro pobūdžio informaciją dėl galimybės keisti ar grąžinti skrydžių bilietus. Internetinė apgyvendinimo platforma leido atšaukti kai kurias rezervacijas, žadėdama grąžinti už jas sumokėtus pinigus. Tad skrydis iš Briuselio į Vilnių sekmadienį 9 valandą ryto ar skrydis per Amsterdamą į San Chosė dviem valandomis vėliau?
Patikrinau oro temperatūrą ir užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičių Kosta Rikoje. Oras mane dominančioje Karibų šalyje – nuostabus: 28-30 laipsnių ir saulėta, oficialiai nustatytų koronavirusu sergančiųjų skaičius nesiekė dešimties. Prisiminiau, kaip prieš trejus metus jau laikiau rankoje bilietus ir dėl kai kurių kliūčių neišvykau į šią šalį. Po to ją nusiaubė uraganas, ir kelionės kurį laiką nebuvo galimos...
„Kol kas šią kelionę atidėsiu“, – taip raminau save antrąkart atsisakiusi minties jau sekmadienio vakare pamatyti saulėtuosius Karibus, o po poros savaičių tęsti suplanuotą kelionę Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose... Labai liūdna. Užsiregistruoju skrydžiui į Lietuvą. Nežinau, kas toliau, bet tikiu, kad turiu grįžti į savo gimtą šalį.
Sekmadienį ryte į oro uostą vykau „Uber“. Per daugiau kaip 10 metų patirčių, kai lankydavausi Briuselyje, taksi naudojausi pirmą kartą dėl savo sveikatos saugumo. Atsisakiau minties lipti į viešąjį autobusą ar keliauti į artimiausią traukinių stotį, nes vėl būtų sunku išlaikyti 2 pagrindinių taisyklių reikalavimus: išlaikyti saugų atstumą tarp žmonių ir švarias dezinfekuotas rankas. „Uber“ buvo kuklus, bet tvarkingas, vairuotojas sėdėjo saugiu atstumu, atsiskaitymas – per programėlę, išlipant net nereikėjo išsitraukti banko kortelės, kad sumokėčiau. Savo plano man buvo lengva laikytis.
Iš karto į akis krito tai, kad Briuselio tarptautiniame oro uoste žmonių buvo kelis kartus mažiau nei įprastai. Tiesiu taikymu nukeliavau prie įėjimo ir kitur pakabintų dezinfekcinio skysčio dozatorių. Šiuo skysčiu gerai išsitryniau rankas ir telefoną. Elektroninį bilietą nuskenavau prie automatinių vartų telefono nepaleisdama iš rankų. Oro uoste per garsiakalbį be kitų pranešimų išgirdau reguliarų raginimą keleiviams laikytis saugaus, ne mažesnio nei 1,5 metro atstumo vienas nuo kito.
J.Marcinkutės nuotr.
Atsikvėpiau lengviau: tai, ką bandžiau kelias dienas daryti savarankiškai, tapo visuotinu reikalavimu. Vėliau dar labiau nudžiugau, kai pamačiau, kaip visi aplinkui laikėsi to paties reikalavimo: daiktų ir kūno patikros zonoje, važiuojant eskalatoriumi, perkant vandenį ar prie įlaipinimo vartų likau saugi nuo kitų ir taip pat saugojau juos nuo savęs. Jokių savijautos ar ligos simptomų nejaučiau, visą laiką stengiausi saugotis, bet galimo kontakto su virusu visai atmesti negalėjau.
Po to, kai oro uoste privalomus patikrinimus praėjau, sakyčiau, žaibo greitumu, turėjau apie valandą laiko iki skrydžio ir tuščią nepatenkintą skrandį. Kuprinėje rastas javainio batonėlis alkio nenumalšino. Apsidairiusi pamačiau, kad gurmaniškos maitinimo vietos uždarytos.
Pritardama tokiam atsargumui, nupėdinau prie vietos, prekiaujančios supakuotais geros kokybės sumuštiniais. Kol rinkausi sumuštinį su tunu, vyresnio amžiaus taip pat išalkusi pora mandagiai, bet šiek tiek nekantraudama, trypčiojo per saugų atstumą nuo manęs. Su vienkartines pirštines mūvinčiu pardavėju persimetėme mandagiu juokeliu, bet abu nusišypsojome puse lūpų. Įtariau, kad viduje siaučiančios nerimo bangos kartkartėmis persmelkdavo ne tik mane.
Atsiskaičiau bekontakte kortele, vienkartinį puoduką su kava paėmiau atsargiai, prie dugno. Prieš tai rankas buvau dezinfekavusi gausiai: oro uoste dezinfekcinio skysčio pakako, be to, turėjau pakankamai savo atsargų. Veido kremo ir kitos būtinos kosmetikos kiekis mano bagaže buvo mažesnis nei alkoholinio dezinfektanto. Štai kaip greitai pakeičiau prioritetus ir dėl to neabejojau nė sekundės.
Prie lėktuvo įlaipinimo vartų maloniai visų buvo paprašyta laikyti dokumentą taip, kad gerai matytųsi asmens duomenys ir nuotrauka. Bilietą telefone nuskenavau savarankiškai. Abiem atvejais buvo išvengta tiesioginio kontakto su oro uosto darbuotojais. Jie mandagiai šypsojosi ir aš jiems atsakiau šypsena. Ji išliko veide, kada pamačiau, kad keleiviai, net nematant aptarnaujančiam personalui, toliau laikėsi atstumo reikalavimų ir į savo vietas lėktuve žingsniavo ramiai.
J.Marcinkutės nuotr.
Įsitaisiau lėktuvo gale. Keturios paskutinės kėdžių eilės buvo pustuštės. Atstumo taisyklė triumfavo. Lygiai taip pat triumfavau, kai išlipus iš lėktuvo Vilniuje autobuse buvo galimybė keleiviams laikytis atstumo.
Oro uoste ant laiptų pasitiko kombinezonais, kaukėmis vilkintys darbuotojai, kurie ant keleivių rankų purškė dezinfekcinį skystį. Gausiai juo išsitryniau rankas, perbraukiau per paltą. Ramiai pastovėjau prieš termovizorių. Kai jo testą išlaikiau, man buvo leista eiti toliau.
Išlaikydama saugų atstumą tarp žmonių, nukeliavau link dokumentų patikros. Dar ne taip seniai šio etapo grįžus iš Briuselio nebūdavo. Pastebėjau, kad mano bendrakeleivius ši aplinkybė sutrikdė.
Laikytis saugaus atstumo tapo sunkiau. Tie patys žmonės, kurie neseniai buvo ramūs, dėmesingi, per patikras pasidarė nervingi, mažiau atsargūs. Laukiant eilėje jau turėjau stovėti atsitraukusi į šalį, kad išlaikyčiau atstumą nuo kito žmogaus. Iš nuostabos išpūčiau akis, kai pamačiau, kad mano dokumentą pareigūnas ima plikomis rankomis, be pirštinių. Nenorėdama dėl sutrikusios veido išraiškos sulaukti pareigūno klausimų, tylomis nurijau mintį apie tai, kuris iš mudviejų yra didesnėje rizikoje dėl viruso: aš, keliaudama ir besilaikydama savo dviejų taisyklių plano, ar jis – per kelias minutes rankose palaikęs apie dvi dešimtis keliauninkų dokumentų. Išspaudžiau tikrintojui skirtą šypseną ir atsisveikinusi su juo nėriau pro atsivėrusias automatines duris. Dokumentą nusivaliau.
Susiję straipsniai
Lagaminų gražinimo patalpoje laukė kombinezonais vilkintys ir kaukėmis prisidengę asmenys, kurie dalino anketas. Žmonės apie juos spietėsi, klausinėjo. Norėdama išlaikyti atstumą turėjau ilgokai palaukti, kol, likusi paskutinė eilėje, paėmiau popieriaus lapus. Pildžiau anketas savo tušinuku, nuošaliau nuo kitų asmenų atsisėdusi ant suoliuko. Prie stalų ir rašymo priemonių, kurias naudojo kiti keliautojai, nesiliečiau.
Neskubėdama skaičiau ilgoką vienos anketos aprašymą. Dėl jo turėjau klausimų. Todėl nuėjau pasiaiškinti su baltai vilkinčiais asmenimis. Taip ir nesupratau, kas jie, nes niekas niekam neprisistatė. Man buvo pasakyta, kad karantinas, ir turiu izoliuotis. Dar pasitikslinau kelias detales. Pasakiau, kad, man atrodo, kad dokumento tekstas ir jo aiškinimas buvo nevienodi. Kai uždaviau daugiau klausimų, man buvo pagrasinta policija. Atsakiau, kad noriu būti saugi ir kitus apsaugoti, bet turiu tiksliai suvokti, ko iš manęs reikalaujama. Kai plačiau buvo paaiškinta, į anketą įrašiau tai, kas buvo paaiškinta, pabaigiau ją užpildyti, pasirašiau ir atidaviau. Supratau, kad oro uoste dirbantys asmenys taip pat daug kuo rizikuoja. Gerbiau jų darbą ir pastangas. Suvokiau, kad daug kas buvo ruošta paskubomis. Atsisveikindama palinkėjau visiems likti sveikais ir saugiais.
Namo važiavau mobiliąja programėle iškviestu automobiliu. Kai jis atvažiavo, apsidžiaugiau, kad vairuotojas buvo atvėręs langą. Gerai išvėdintame automobilyje ir būdami per saugų atstumą, maniau, mažojo blogiuko iš Azijos plėtros galimybę sumažinome iki minimumo. Už kelionę atsiskaičiau mobiliąja programėle. Mokėjimo kortelė liko saugiai gulėti rankinėje. Lauko ir namų duris atsidariau iš naujo dezinfekavusi savo rankas. Visus rūbus ir net kuprinę tik įžengusi namo iš karto sugrūdau į skalbimo mašiną ir įjungiau ilgo skalbimo programą.
Po karšto dušo gerdama arbatą ėmiau mintyse dėlioti artimiausių 14 dienų planą. Visu kailiu jutau, kad psichologijos studijos, visa anksčiau įgyta profesinė ir asmeninė patirtis man turėjo labai praversti. Žinojau, kad griežta rutina - būtina, kaip ir maksimalus mano artimųjų ir kitų asmenų apsaugojimas. Pakankamas miegas, visavertis maistas (patikrinau, kad namuose turiu savo mėgstamų avižų dribsnių atsargų maždaug 3-4 dienoms), sportas ir savo sveikatos stebėjimas – tik dalis visko. Svarbiausia – išlaikyti pozityvumą ir ieškoti galimybių.
Profesinę veiklą prie kompiuterio irgi planavau pratęsti. Jau ėmė azartas, kaip, iškilus naujomis sąlygomis, transformuoti savo pradėtus projektus, skirtus gyvenimą keičiančioms patirtims.
Mano projektų idėja suskambėjo naujai, kaip ir viskas atsiskleidė kitoje šviesoje per pastarąsias keturias kelionių dienas. Prisiminiau kažkada girdėtą posakį, kad stipriausieji ieško galimybių, pasidavusieji – pasiteisinimų.