Monpeljė stotis.
Išvykstant iš šio Prancūzijos miesto, laukė pirmas nemalonus siurprizas – stoties tualetas buvo užrakintas, su užrašu: „Sugedęs“. Paklausus darbuotojų, gavau lakonišką atsakymą: „Sorry“. Ir tiek žinių.
Perpignanas.
Tai miestas, šiek tiek didesnis nei Šiauliai, turintis modernią autobusų ir geležinkelio stotį, iš kurios vyksta maršrutai į daugelį Europos miestų. Judėjimo – daug, kavinių – taip pat. Tačiau tualetų – vos vienas, su senovine automatika, o iš visų kabinų veikė tik dvi, ir tos – tik moterims. Bandėme mandagiai prašytis, bet buvome tiesiog nustumti – eilėje laukusios moterys buvo nepatenkintos ir griežtos. Tada pabandžiau užsukti į netoliese esančią kavinę – ten įleidžia tik tada, jei ką nors perki už mažiausiai 10 eurų.
Pagalvojau – pakentėsiu. Tuoj bus autobusas į Barseloną – „FlixBus“, visgi žinoma kompanija, tikėjausi geresnių sąlygų.
Kelionė į Barseloną.
Deja, viltys žlugo greitai. Nors autobusas iš išorės atrodė tvarkingas, viduje – priešingai. Tualetas – smirdantis, neužsidarantis, be popieriaus ir be vandens. Oro kondicionierius beveik neveikė, o lauke +33 °C karštis. Mobiliųjų telefonų pakrovimo lizdai – neveikiantys arba išlaužyti. Apie bet kokį poilsį ar miegą teko tik pasvajoti – nuolat pypsėjo žinučių ir skambučių garsai.
Pabaigai.
Po šios kelionės liko dvejopi jausmai. Ispanija – šilta, gyva ir draugiška. Prancūzija – bohemiška, atsipalaidavusi, tačiau higiena ir sanitarija čia, regis, nėra prioritetas. Svarbu šypsena, bendravimas, bet kai labai reikia – šypsena tualeto neatidaro.
Ir visgi, kai prisimeni, kad gyveni Lietuvoje – kur daugumoje viešųjų vietų rasi tvarkingą, nemokamą tualetą, kur autobusai dažniausiai turi veikiančius kondicionierius ir įkrovimo lizdus – imi vertinti tai, kas atrodo savaime suprantama.