Tęsdama gražia tradicija tapusias Užgavėnes, Kolorado lituanistinė mokykla šią šventę surengė visai Kolorado lietuvių bendruomenei.
Ši tradicija gyvuoja nuo pat mokyklos įkūrimo, o šiemet, kovo 1-ąją ji minės jau aštuntąjį savo gimtadienį – aštuonerius metus, per kuriuos iš mažos savaitgalio susitikimų vietos išaugo į gyvą lietuvybės židinį, suburiantį skirtingų kartų ir patirčių žmones. Nors sniego šiais metais beveik nebuvo, apie penkiasdešimt susirinkusiųjų nuotaika buvo tokia pakili, kad jo nė neprireikė, žiema buvo išvaryta be didesnių pastangų.
Šventę pradėjo du amžini varžovai – Kanapinis ir Lašininis, kurių kova kiekvienais metais iš naujo sugrąžina į vaikystėje girdėtas istorijas.
Triukšmingas žiemos išvarymas: Žemaitijoje – persirengėlių pasirodymas
Jų prisistatymas ir pasakojimas apie kostiumų simboliką priminė senąją metų laikų kaitos dramą: sotumo ir pasninko, sunkumo ir lengvumo, žiemos ir pavasario.
Netrukus kiemą užvaldė vaikų azartas – prasidėjo šokinėjimo su maišais estafetės, virvės traukimas ir greičiausio blyno suvalgymo rungtis. Kai vaikai šokinėjo su maišais, suaugusieji vis bandė padėti, tačiau ketverių Elenutė vis kartojo: „Aš pati, aš pati!“ – ir atkakliai šokinėjo iki pat finišo.
Ši akimirka tapo mažu, bet labai tikru šventės simboliu – savarankiška, drąsi ir džiaugsminga jaunoji karta. Daug juoko sukėlė blynų valgymo be rankų rungtis.
Stebėdami tuštėjančias lėkštes, tėvai juokavo: „Matyt, blynai čia tokie skanūs, kad namuose reikės ieškoti naujų būdų, kaip juos taip pat patiekti – kad lėkštės akimirksniu taptų tuščios.“
Susiję straipsniai
Šis juokas, susimaišęs su blynų kvapu ir vaikų emocijomis, dar labiau suartino visus susirinkusius. Blynų kvapas, vaikų juokas ir bendras šurmulys sukūrė tą retą akimirką, kai laikas tarsi sustoja, o žmogus supranta – yra ten, kur turi būti.
Didžiausio laukimo sulaukė Kanapinio ir Lašininio dvikova. Skraidė pagalvės, aidėjo juokas, o per smagias grumtynes net Lašininio dešros „neišlaikė“.
Pergalė, kaip ir pridera, atiteko Kanapiniui – kartu su ja, rodos, dar ryškiau nušvito saulė, aprimo vėjas ir pasijuto, kad pavasaris jau visai čia pat.
Po kovos visi, pasislėpę po kaukėmis ir persirengėlių kostiumais, šoko lietuvių liaudies šokius, o vėliau sudegino vaikų rankomis pagamintą Morę. Liepsnose simboliškai iškeliavo visa, kas žiemiškai ilga ir sunku. Dūmai kilo aukštyn, lyg nešdami žinią – pavasaris jau pakeliui.
E. Buzėnienės, R. Grincevičienės ir V. Balnytės nuotr.
Šventę vainikavo bendras stalas, nuklotas mokytojų, vaikų tėvelių ir senelių, šventės svečių keptais blynais. Dalijimasis maistu, pokalbiai ir pažįstami veidai kūrė tą ypatingą artumo jausmą, kuris išeivijoje įgauna dar gilesnę prasmę – čia kiekvienas susitikimas tampa mažąja Lietuva.
Šiemet tarp šventės dalyvių buvo nemažai naujų šeimų – tokių, kurių vaikai dar tik atranda mokyklą, ir tų, kurių vaikai ją jau baigė, bet vis sugrįžta. Tokie susibūrimai tampa tiltu – per jį į lietuvišką aplinką ateinama pirmą kartą ir juo vis norisi eiti toliau.
Kolorado lituanistinė mokykla šiandien yra gyvas lietuvybės židinys, suburiantis skirtingų kartų ir patirčių lietuvius bendram buvimui ir tradicijų tęsimui.
Matyti Kolorade augančius vaikus, lietuviškai skanduojančius, šokančius lietuviškus šokius ir su tokiu pačiu džiaugsmu laukiančius Kanapinio ir Lašininio kovos baigties, yra stipriausias įrodymas, kad tradicijos čia gyvena kasdienybėje.
E. Buzėnienės, R. Grincevičienės ir V. Balnytės nuotr.
Tą popietę mokyklos kieme buvo ne tik išvaryta žiema – dar kartą pajutome, kaip gera būti kartu ir kaip toli nuo Lietuvos lietuviški papročiai vis tiek sujungia į vieną didelę lietuvišką šeimą. Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyviams, savanoriams ir rėmėjams, kurių dėka ši šventė tapo dar vienu gyvu lietuvybės liudijimu Kolorade.
Kolorado lituanistinės mokyklos direktorė Edita Buzėnienė ir mokytoja-praktikantė Austėja Labanauskaitė.