Po lietuvės įrašu nugulė daugybė komentarų iš tą patį išgyvenusių ukrainiečių, lenkų, slovėnų, latvių, rumunų.
„Net iš tų, kurie dabar kenčia komunizmo jungą Kuboje ar kitur. Ir sulaukiau daugybės padėkų iš italų už atverstą kitą medalio pusę apie idelogiją, kuri, pasirodo, Italijoje dar iki šiol romantizuojama, kurios negalima kritikuoti. Liudijimų, kad apie šio režimo nusikaltimus nemoko mokykloje. Apie tai dar parašysiu.
Kai kas mane bandė įtiktinti, kad komunistų partijos Italijoje negalima lyginti su sovietų sąjungos komunistiniu režimu. Kiti mano, kad komunistų nebelikę. Bet štai kvietimas į revoliuciją Romoje prieš karą. Su pjautuvu ir kūju virš Koliziejaus. Su Lenino ir Stalino šūkiais. Sovietų Sąjungos ir bolševikų hashtagais. Ar dar kam kyla klausimų, kad šitą atgimstančią ir vėl su pastarųjų savaičių protestais ne tik Italijoje išaugusią raudoną slibino galvą pats laikas nukirsti. Ir tai galime padaryti tik mes, tai patyrę?“, – „Facebook“ rašė V. Budrytė.
Siaubingi vaizdai iš Prancūzijos: protestai virto pareigūnų užpuolimais, plėšimais ir pastatų niokojimu
Beveik milijono peržiūrų sulaukęs V. Budrytės laiškas italų jaunimui:
„Mieli Italijos studentai, kurie šiandien išeinate į gatves su kūju ir pjautuvu pažymėtomis vėliavomis ir vilkite marškinėlius su užrašu SSRS, norėčiau jūsų paklausti: ar iš tiesų žinote, ką simbolizuoja šie jūsų propaguojami simboliai? Ar žinote, kas būtų nutikę daugeliui iš jūsų, jei būtumėte atvirai protestavę šalyse, gyvenusiose komunistinių režimų priespaudoje?
Norėčiau jums kai ką papasakoti. Lengva demonstruoti raudoną vėliavą, kai komunizmas jums tėra abstrakti lygybės, socialinio teisingumo ir maišto prieš sistemą idėja. Lengva vilkėti marškinėlius su užrašu SSRS, kai niekada nepažinote komunistinio režimo tikrovės.
Mes esame kilę iš tos Europos dalies, kurioje komunizmas nebuvo tik marškinėliai, maišto simbolis ar romantiška lygybės idėja. Tai buvo sistema, kurioje gyvenome jos nepasirinkę. Žinome sovietinių represijų, stalininių valymų, gulagų ir masinių trėmimų istoriją. Ypač gerai žinome žodį Sibiras– vietą, į kurią tūkstančiai nekaltų žmonių buvo prievarta ištremti vien todėl, kad mąstė kitaip.
Susiję straipsniai
Sibire, tarp stingdančio šalčio, bado ir priverstinio darbo, daug kas neteko gyvybės, o išgyvenusieji visą gyvenimą nešiojasi šios patirties paliktas žaizdas. Šeimos buvo išskirtos, o ištisoms kartoms atimta galimybė laisvai gyventi savo gimtojoje žemėje.
Sovietinio bloko šalyse cenzūra, politinis persekiojimas, šnipinėjimas ir protestų slopinimas smarkiai apribojo asmenines laisves. Užaugome sistemoje, kurioje kontrolė skverbėsi net į kasdienį gyvenimą.
Mokykloje privalėjome nešioti raudonus pionierių kaklaraiščius. Mus kontroliavo, tikrino, kur einame ir net ar lankome bažnyčią. Net tikėjimas – pasirinkimas, kuris turėtų priklausyti kiekvieno žmogaus sąžinei, – galėjo tapti įtarimų priežastimi.
Kalėdas švęsdavome užtemdytais langais, kad niekas mūsų nepamatytų ir neįskųstų. Nes tai buvo draudžiama, kaip ir daugelis kitų dalykų: džinsai, roko muzika ir visi vakarietiško gyvenimo būdo simboliai. Mano mama grįžo iš sovietinio lagerio. Ir žinote, kas jai nutiko? Jai buvo uždrausta tęsti mokslus, nes ji buvo paženklinta kaip komunizmo priešė. Komunistinio režimo sąlygomis protestuoti nebuvo įmanoma.
Žmonės rizikavo būti suimti, įkalinti, tardomi, persekiojami, o tam tikrais istoriniais laikotarpiais – net netekti gyvybės. Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose režimuose politinės pažiūros, prieštaraujančios valdžios pozicijai, galėjo kainuoti laisvę ir gyvybę. Nuo valdžios nepriklausomos demonstracijos nebuvo garantuota teisė – jos dažnai buvo slopinamos jėga.
Štai kodėl man taip stebina, kai matau jaunus italus, išdidžiai demonstruojančius kūjį ir pjautuvą – simbolius, siejamus su režimais, kurie persekiojo ir įkalino milijonus žmonių. Šiandien galite išeiti į gatves, šaukti prieš Vyriausybę, kritikuoti institucijas ir mojuoti šiomis savo vėliavomis būtent todėl, kad gyvenate demokratinėje valstybėje, kuri pripažįsta šias jūsų laisves.
Autoritariniame režime protestas prieš valdžią galėjo baigtis kalėjimu. Tai nereiškia, kad reikia neigti socialinę neteisybę, nelygybę ar teisę kovoti už geresnį pasaulį. Galite išeiti į gatves reikalaudami teisingesnės visuomenės, tačiau neidealizuokite sistemos, kuri iš daugybės žmonių atėmė būtent tai, kuo jūs šiandien laisvai naudojatės: teisę rinktis, tikėti, kalbėti ir nesutikti.
Prieš apsivilkdami marškinėlius su užrašu SSRS, išklausykite tuos, kurie pažinojo tą realybę. Kalbėkitės su tremtiniais ir jų palikuonimis, skaitykite liudijimus žmonių, patyrusių gulagus ir trėmimus į Sibirą. Sužinokite, ką reiškė netekti laisvės, namų, artimųjų ir net galimybės gyventi įprastą gyvenimą vien dėl savo kilmės ar įsitikinimų. Prieš mojuodami kūju ir pjautuvu, prašau jūsų – gerai išstudijuokite istoriją“, – italams ir pasauliui akis bandė atmerkti V. Burytė.