Atslūgus sunkmečiui kasmet Lietuvoje pastatoma nemažai daugiabučių ar kitokios paskirties pastatų. Tačiau daugeliu atvejų architektai paprasčiausiai paliekami nuošalyje, nes tam užsakovai neskiria nei pakankamai lėšų, nei dėmesio.
Taip tvirtino Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas, architektūros profesorius Gintaras Čaikauskas.
– Ar manote, jog laikai, kai būstą perkantys žmonės mato tik kvadratinius metrus ir kainą, anksčiau ar vėliau praeis? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo G.Čaikausko.
– Laukiame, bet nesulaukiame tos dienos. Per krizę nukritusi iliuzijų uždanga tarsi jau turėjo atverti žmonėms akis. Bet paklausa formuoja pasiūlą.
Kol bus norinčių pirkti bet kur ir bet ką, griebti tiesiog „iš brėžinių“, tol ir bus prekiaujama pigesniais kvadratiniais metrais.
Sunku suvokti, kaip įmanoma vienbučio namo vietoje ar sodininkų bendrijoje pramušti leidimą statyti daugiabučius – be atitinkamos erdvės, infrastruktūros, automobilių saugyklų, vaikų žaidimo aikštelių.
Pastaraisiais metais teko aplankyti daugelį naujų statybviečių. Pokyčių tikrai yra. Tobulėjanti juridinė bazė ir techniniai reikalavimai kelia statybų kokybės kartelę.
Tačiau dėmesys projektiniams sprendiniams ir aplinkos estetikai tikrai nepakankamas.
Investuotojai, įstatymais priversti daugiau lėšų skirti medžiagų ir statybos darbų kokybei, tebetaupo architektūrinės raiškos sąskaita.
Tai kol kas silpniausia grandis. Kasmet pastatoma daugybė objektų, tačiau tik vienas kitas pasižymi išskirtine menine verte. Jau senokai veikia Statybos įstatymas, tačiau Architektūros įstatymas niekaip neprasiskina sau kelio.
Architektai iš esmės yra palikti akis į akį su investuotojais, kurie dažniausiai siekia tik kuo didesnio, greito pelno, visais būdais mažindami išlaidas.
Juk nepasversi, nepamatuosi ir nereglamentuosi grožio, tai – skonio, subjektyvaus vertinimo reikalas.
Šiandien visos problemos prasideda nuo vieninteliu kriterijumi - mažiausia kaina- vertinamų architektūrinių ir statybos konkursų. Pigiausiai parengiami brėžiniai, mažiausios išlaidos skiriamos architektūros kokybei. Ratas užsidaro, o abejotini rezultatai jau būna iš anksto užprogramuoti.
– Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija su Darnios plėtros akademija septintą kartą rengia tradicinį konkursą „Už darnią plėtrą“. Esate vienas vertinimo komisijos narių. Kas yra toji darni plėtra ir kaip ji padeda mums gyventi?
– Darnios plėtros siekis – vienas svarbiausių šių dienų pasaulio iššūkių. Ji turėtų apimti ne tik projektavimą ir statybas: darnios plėtros principus reikia taikyti visose su gamyba ir vartojimu susijusiose gyvenimo sferose.
Beprasmiškas prekių perteklius, nekokybiškų, niekam nereikalingų gaminių gausa sekina gamtos išteklius, kuria ekologines problemas.
Harmoninga pasaulio raida – nelengvas procesas: reikia visapusiško požiūrio, pilietinio aktyvumo, asmeninės atsakomybės. Būtini ir kur kas subtilesni dalykai: investuotojų verslo etika, moralė, profesionalumas.
„Pasakyk, kur gyveni, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Net be specialių mokslininkų išvadų visi jaučiame, kad aplinka daro tiesioginį poveikį žmogaus nuotaikai, mąstymui, elgsenai.
Aplinka gali įkvėpti, sutelkti, nuteikti kūrybai, padėti atsipalaiduoti poilsio metu arba priešingai – sukelti dvasinę sumaištį, nenorą dirbti.
Taikliai pastebėta, kad aplinkos tvarka ir harmonija prasideda nuo kiekvieno žmogaus atitinkamos vidinės būsenos ir nusiteikimo. Jeigu pastaraisiais metais per madingas visuotinio švarinimosi akcijas surenkama tonos atliekų, tai reiškia, kad kažkas jų tiek išmeta.
Reikėtų siekti tokio aplinkos suvokimo, kad sąmonėje nebeliktų griežtos ribos tarp savaime suprantamo tvarkingo savojo būsto ir nesavų, bendrų erdvių.
- Architektai ir valdininkai dažnai diskutuoja apie upių įtaką miesto vaizdui, darniai plėtrai ir ekologijai. Tačiau vis dar turime apleistą Nemuno krantinę Kauno centre ir betoninius Neries krantus Vilniuje.
- Upių kaimynystė, į jas atsiveriantys vaizdai šiandien tapo nekilnojamojo turto sudėtine, ekonominę vertę keliančia dalimi. Šiuolaikinių krantinių formavimas, tvarkymas ir priežiūra, tiltų statyba – neatsiejama miesto estetinės aplinkos dalis. Vieni mano kolegos siūlo krantines dar labiau urbanizuoti, priartinti prie jų pastatus ar net įrengti būstus ant vandens. Tačiau yra ir priešingai mąstančių architektų, kurie yra įsitikinęs, kad geriausias sprendimas – palikti natūraliai gamtos suformuotus krantus. Visos idėjos yra įdomios, tačiau kiekvienos jų įgyvendinimui reikalingos nemenkos lėšos.
Pastarųjų dešimtmečių civilizacija gerokai išsekino upes, tėkmės labai susilpnėjo. O pavasarį vanduo pakyla, plaukia ledonešiai, krantai ir šalia esantys statiniai turi atlaikyti šiuos pokyčius, kad vanduo nesuardytų žmonių darbo.
– Matyt, kiekvienas norėtume gyventi nuosavame name, kad aplink nebūtų kaimynų, troleibuso stotelė ir parduotuvė būtų šalia, o vaikai iki mokyklos nueitų per penkias minutes?
– Naujas iššūkis miestų raidai – gyventojų telkimasis priemiesčių teritorijose. Gyvendami erdviau, arčiau gamtos, bet nebūdami nei miesto, nei kaimo bendruomenių nariai, žmonės susikuria naujų rūpesčių: šalia nėra nei darželio, nei mokyklos, ką ir kalbėti apie darbovietes.
Iki prekybos centro ar viešojo transporto stotelės – gerokas gabalas, o kaip sukurti visą reikiamą infrastruktūrą? Prasideda naujas reiškinys – švytuoklinė migracija, visi objektai tampa pasiekiami tik automobiliais.
Visavertė, darni aplinka turi suteikti žmogui pasirinkimo laisvę. Naujausios urbanistinio planavimo tendencijos – daugiafunkciai rajonai. Čia netoli gyvenamosios vietos galima dirbti, apsipirkti, pramogauti ar tiesiog pailsėti.
Atstumai nedideli, nebūtinas automobilis ar viešasis transportas. Dviratį galima naudoti vien savo malonumui, viskas pasiekiama pėsčiomis.
Šias naujas tendencijas pamažu bandome pritaikyti įgyvendindami Viršuliškių skersgatvio plėtros projektus.
– Senuosiuose Vilniaus mikrorajonuose – kiauri namai, automobiliais užkišti kiemai, bet daug medžių, viešosios erdvės prie parduotuvių, kiekvienas stotelę, parduotuvę, mokyklą ar vaikų darželį gali pasiekti pėsčiomis.
Ar tai ne puikūs darnios plėtros pavyzdžiai?
– Lietuvos architektai visuomet stengėsi ir stengiasi kurti kiek įmanoma profesionaliau, tačiau ne visada įmanoma tai padaryti. Sovietų valdžia siekė greitai ir nebrangiai aprūpinti gyventojus būstais.
Visuomeninė žemės nuosavybė leido užstatyti teritorijas.
Galiojo privalomi normatyvai, pagal kuriuos būdavo privalu statyti ne tik namus, bet ir vaikų darželius, mokyklas, parduotuves.
Visa tai dabar siejama su privačia nuosavybe, todėl dažniausiai šalia daugiabučių atsiranda tik prekybos centrai.
Mokyklos ir darželiai dabar beveik nebestatomi, nes jie neduoda apčiuopiamos naudos, o valstybė neskiria tam pakankamo dėmesio.
Verslininkai neretai puoselėja prieštaringas idėjas – nugriauti ir perstatyti, sutankinti laisvai suplanuotas mikrorajonų teritorijas ar užkelti ant pastatų šlaitinius stogus. Butai jau privatizuoti, tad šie procesai tapo itin sudėtingu galvosūkiu politikams ir specialistams.
Reikia tikėtis, kad bus išlaikyta būsimųjų procesų darna, sukurta nauja ekonominė ir estetinė vertė, gyvenamieji kvartalai atgims kaip feniksai iš pelenų.
- Konkursui „Už darnią plėtrą“ pateiktus projektus vertins mokslininkai, inžinieriai, energetikos, statybos ir ekonomikos specialistai, architektai – dešimties žmonių kompanija. Ar tai reiškia, kad šio konkurso nugalėtojai išties bus verti geriausiųjų vardo?
- Mūsų pokalbis tik dar kartą patvirtino, kad objekto sėkmę lemia viskas: kur jis stovi, kas jį supa, ar jis atitinka šiandienos visuomenės poreikius, paties pastato inovatyvumas, urbanistinis ir architektūrinis sprendimai, statybos darbų kokybė, energinė vertė, eksploatacijos savybės bei kaštai, vartotojų atsiliepimai. Visa tai įvertinti ir apibendrinti gali tik konkrečių sričių specialistai.
Taip pat labai svarbu, kad žmonės suprastų, kuo vienas pastatas skiriasi nuo kito, ką pavyko pastatyti sėkmingai, o kas turėtų būti tobulinama. Manau, ilgainiui ši nominacija galėtų tapti Lietuvos architektūros ir statybų srities savotišku „oskaru“.
*** Konkurso „Už darnią plėtrą“ pagrindiniai tikslai – puoselėti darnios plėtros idėjas, atkreipti dėmesį ir pristatyti visuomenei geriausius projektus, skatinti bendradarbiavimą tarp verslo, mokslo, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Jame kviečiami dalyvauti visi nekilnojamojo turto plėtotojai.
Konkurso dalyvių projektus įvertinti, o vėliau balsuoti už labiausiai patikusiuosius specialioje rubrikoje galės visi lrytas.lt skaitytojai.
