- Toks požiūris pastaruoju metu jau sparčiai keičiasi. Pirmiausia reikėtų suprasti, kad kultūros paveldas yra toks pat nekilnojamasis turtas, tačiau turintis pridėtinę istorinę, architektūrinę, meninę ar inžinerinę vertę. Tai, kas galioja nekilnojamajam turtui, galioja ir paveldui.
Vakarų pasaulyje jo atžvilgiu taikomas ūkiškas požiūris: kam statyti naują pastatą, jei gali pritaikyti kažkokiai veiklai jau stovintį seną? Be to, sutvarkytas paveldo objektas būna naudingas ir kitais aspektais – pavyzdžiui, užtikrina bendruomenės tapatybės tęstinumą. Praktika rodo, kad laimi tie paveldo valdytojai, kurie nebijo svajoti, fantazuoti, svarstyti įvairius pritaikymo variantus ir nevaržo savęs stereotipu, kad to negalima, o ano neleis.
- Bet juk iš tiesų paveldo objektuose netrūksta apribojimų.
- Prieš planuojant investicijas pravartu įsigilinti į saugomų pastatų vertingąsias savybes. Aukščiausi paveldosaugos reikalavimai keliami elitinėms vertybėms, valstybės saugomiems paminklams. Tačiau tokie objektai sudaro tik maždaug penktadalį viso paveldo, jei ne dar mažiau.
Žemesnio lygio pastatuose paprastai nedidelė tikimybė surasti sienų tapybos, lipdybos. Dėl istorinių peripetijų dažniausiai būna pakitusi tokių statinių struktūra. Tai kur kas laisviau leidžia pritaikyti juos šiuolaikinėms reikmėms.
Jei objektas yra kompleksinis, pavyzdžiui - dvaro sodyba, tai ir žemesnio rango ansambliuose nauji statiniai nėra pageidaujami. Tačiau tai nereiškia, kad jokiu atveju negalima atstatyti kitados ten buvusių pastatų. Kuomet yra pagrįstas poreikis juos atkurti ir taip, kad jie nesudarkytų ansamblio – kodėl gi ne?
Medininkų pilis buvo apleista, neprižiūrima, kol apsispręsta pritaikyti ją muziejui. Nebuvo problemos tai padaryti atsižvelgiant į laikmečio poreikius – pagalvota apie neįgalius lankytojus, įrengtas liftas ir pan.
Prieš imantis tvarkybos darbų labai svarbu žinoti, koks gyvenimas vyks objekte, kaip bus naudojamos atskiros jo patalpos. Tik taip įmanoma pasirengti kokybišką projektą, nepriklausomai nuo finansavimo šaltinio.
Pavyzdžiui, istoriniame pastate planuojama įrengti svečių namus. Atsiranda įvairių su apgyvendinimo paslaugomis susijusių papildomų niuansų, tam tikri reikalavimai inžineriniams tinklams, šildymo, vandens, elektros ir pan. sistemoms. Svarbu apgalvotai įrengti darbo vietas, ūkinę dalį, numatyti pastato apsaugos pobūdį.
Visa tai turi būti apgalvota iš anksto, nes nėra nieko blogiau už daug kartų taisomą projektą. Ir, kas užvis svarbiausia, reikia apskaičiuoti, ar pasiteisins numatyta funkcija, ypač kuomet ji yra komercinė. Vargu ar bus sėkmingas motelis, jei jis įkurdintas patrauklumu nepasižyminčiame kraštovaizdyje. Tačiau tam labai tinka dvarai, kurie paprastai stovi išskirtinio grožio vietose.
Kam įrenginėti biblioteką, jeigu aplinkui nėra skaitytojų? Tačiau tas pats objektas gali puikiai pasitarnauti ūkinei veiklai. Kultūros paveldas turi dirbti.
- Kokie sėkmingo pritaikymo pavyzdžiai pirmiausia ateina Jums į galvą?
- Plungės grafų Zubovų laikrodinė oranžerija, kurioje įkurta miesto viešoji biblioteka. Ši idėja atsirado bene prieš dešimtmetį, bet kurį laiką vyko karšti debatai, ar nevertėtų bibliotekos įrengti naujutėliame pastate, kuriame nors iš modernių mikrorajonų.
Oranžerija vis tik nusvėrė ir štai dabar ne tik ta biblioteka yra labai populiari vieta, tačiau nebūna savaitės, kad joje nevyktų koks nors kultūrinis renginys. O pritaikymas atliktas išties išradingai, ant senų pamatų atstačius naują dalį. Taip buvo atstatytas istorinis pastato tūris ir moderniomis priemonėmis įrengtos bibliotekai trūkstamos patalpos.
Biodinaminis ūkis niekaip netiktų Užutrakio rezidencijoje, tačiau jis puikiai dera Ilzenbergo dvare. Jo savininkai neturėjo problemų dėl būtent tokio pritaikymo, nes ši dvaro sodyba priklauso menkesnės vertės objektams, tad pakako tik išlaikyti pastatų struktūrą.
Aštriosios Kirsnos dvaro savininkai plėtoja pienininkystės ūkį. O didžiausiame Lietuvos dvare - Pakruojo – verda komercinė veikla: teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, rengiamos teminės ekskursijos. Verkių dvaro mažojoje oranžerijoje įsikūrė atsinaujinančios energetikos ekspozicija. Panemunės vaikai džiaugiasi galėdami mokytis tikroje pilyje – turiu omenyje Raudonės pilyje įkurdintą mokyklą.
Jurbarkui labai svarbi skulptoriaus Vinco Grybo sodyba, pritaikyta menininko memorialiniam muziejui. Buvusiose dirbtuvėse įrengta jo skulptūrų ekspozicija. Muziejuje rengiamos įvairios parodos, veikia neformali vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų dailės studija, realizuojami įvairūs kultūriniai projektai, galima pasiklausyti dailės istorijos paskaitų. Įdomu tai, kad šiame muziejuje šeimininkauja ir širdį jam atiduoda skulptoriaus anūkės Rasa ir Rūta Grybaitės.
Zarasų rajone esantis Šlyninkos vandens malūnas ne tik tradiciškai mala miltus, bet yra bendruomenės centras, traukiantis ir turistus. Vietos bendruomenė propaguoja sveiką gyvenimo būdą, parduoda ekologiškus grūdus, miltus bei duoną, o taip pat dalijasi savo duonos kepimo patirtimi. Tuo pačiu skatinama puoselėti šeimos ir bendruomenės dvasines vertybes, domėtis savo istorija, rūpintis papročių išsaugojimu, skatinti meno, verslų plėtrą.
Kintų Vydūno kultūros centrui buvo pritaikyta parapinė pradžios mokykla, kurioje kitados mokytojavo garsusis Lietuvos filosofas ir rašytojas. Čia tilpo ne tik jo muziejus, bet ir vaikų dailės bei muzikos mokykla, meno galerija „Palėpė“.
- Nekeliate griežto reikalavimo išsaugoti autentišką paveldo objekto funkciją?
- Paveldosaugos požiūriu tobula, kai tęsiama tradicija, tačiau tai ne visada įmanoma. Dvarai neišvengiamai pritaikomi kitokiai veiklai nei ji buvo kitados, nes mūsų dienomis nebėra nei dvarininkų, nei kumečių. Jeigu vienuolynas yra apleistas, nebeveikiantis pagal savo tiesioginę paskirtį, verčiau įrengti jame viešbutį nei leisti sugriūti. Tikrai atsiras vertinančių galimybę apsistoti paveldo objekte keliauninkų.
Viena iš didžiausių paveldo netekties rūšių yra sinagogos. Nebelikę žydų bendruomenių, tad tenka ieškoti tokiems statiniams naujos paskirties. Raudonojoje sinagogoje sėkmingai veikia Joniškio krašto muziejus. Negaliu nepaminėti Kauno šeimos santykių instituto, kurio psichologinės pagalbos veiklai buvo pritaikyta L.Zamenhofo gatvėje išlikusi sinagoga.
Kartu su naujais europinių fondų pinigais bręsta įdomių paveldo pritaikymo kultūrinei veiklai idėjų. Zapyškio bažnyčia išoriškai atrodo neblogai, tačiau jos vidus – apgailėtinas. Spėjama, kad ten atsivers dideli sienų tapybos plotai. Kauno rajono savivaldybė turi viziją pritaikyti bažnyčią koncertinei veiklai, išlaikant ir pirminę šventovės funkciją.
Vilniaus savivaldybė norėtų perimti Misionierių vienuolyno pastatą, kur įsikurtų meno, kultūros įstaigos, o bažnyčioje būtų įrengta koncertų ir repeticijų erdvė. Tokie kolektyvai kaip „Ąžuoliukas“ galėtų turėti savo koncertinę salę.
Teko matyti projektų, kuriuose regioninio rango dvarų sodybose ketinama įsteigti bendruomenių centrus, kur žmonės galėtų rinktis praleisti laiką, švęsti šventes, pabendrauti.
- Tačiau istorinių pastatų restauravimas ir pritaikymas – brangesnis malonumas nei nauja statyba. Paveldo valdytojams tai yra reikšmingas argumentas.
- Žinoma, jei restauratorius netikėtai atidengs sienų tapybą ar lipdybą, darbai pabrangs. Tačiau ūkiškai tvarkantis pabrangimas neturėtų būti labai jau skaudus. Žinoma, tai priklauso nuo objekto. Jeigu taikomos senosios technologijos restauruojant, sakykime, be vinių statytą medinuką, be abejo, tai kainuos brangiau. Tačiau nepamatuotam lupikavimui šioje srityje kelią užkirto kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymu patvirtintas darbų atskyrimas.
Tai reiškia, kad paveldosauginiai darbai, kuomet autentiškos medžiagos neišlikę ir ji tik atkuriama, prilyginami restauracijai. Tarkime, atkuriamas barokinės formos stogas. Tačiau niekur nerasime to laikmečio čerpių, jos bus gamintos mūsų dienomis. Griežtai nustatyta tokiais atvejais naudoti bendrastatybinius įkainius.
- Ar valstybė nors kiek kompensuoja paveldo pritaikymo išlaidas?
- Kompensuojama už imliausius ir brangiausius paveldosaugos darbus – tyrimus, konservavimą, restauravimą. Tačiau objektas privalo turėti valstybės saugomo statusą. Tiesiogiai pritaikymo neįmanoma kompensuoti, bet efektyviai susiplanavus darbus galima nemažai jų daliai netiesiogiai pritaikyti valstybės kompensavimo mechanizmą.
Pavyzdžiui, Abromiškių dvaro savininkams negalėsime sugrąžinti pinigų, išleistų inžineriniams tinklams. Tačiau šio dvaro atgaivinimas teisingai, metodiškai pradėtas nuo išorės. Atgavę kompensaciją už išorės restauravimą, šeimininkai galės investuoti ją į tolimesnę tvarkybą, įskaitant ir inžinerinius tinklus.
- Neseniai pasirašėte bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija. Ar tai reiškia, kad nyksta tarp paveldosaugininkų ir verslo tvyrojusi įtampa?
- Kadangi paveldas vis dar gaubiamas įvairių klaidinančių mitų, esą istoriniuose statiniuose nė piršto nepajudinsi, nutarėme, jog metas juos sklaidyti abiems pusėms. Kultūros paveldo departamento ir Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos sutartyje rašoma, kad viena iš siekiamybių - pritaikyti istorinius objektus ir vietoves šiuolaikiniam naudojimui keičiant konservatyvų supratimą, esą autentiškumo išsaugojimas kiša koją darniai plėtrai.
Tačiau iš tiesų paveldo saugojimas ne tik nekliudo investuoti, bet ir didina nekilnojamojo turto rinkos vertę bei verslo galimybes. Ketiname diskutuoti su verslininkais apie paveldosaugos veiksmus, susijusius su plėtra kultūros vertybių teritorijose.
Teiksime individualias konsultacijas. Atskleidus paveldo vertes ir suvokus jų jėgą, nekilnojamojo turto vystytojai bus skatinami investuoti į kultūros paveldo objektų atgaivinimą, kūrybingą pritaikymą nūdienai. Toks yra mūsų bendras strateginis tikslas.
