„Auksinio elnio dvaras“ Telšių rajone, Šilutės rajono Pakalnės kaime neseniai išdygusi „Rusnės vila“ ir Kretingos rajone, Mažučių kaime, vis dar besiplečiantis japoniškas sodas.
Tai dvi Žemaitijos kaimo turizmo sodybos ir svečiams nakvynę galintis pasiūlyti žemaičio įkurtas parkas.
Visų jų architektūra tokia skirtinga, kad prisegti vienos etiketės niekaip neįmanoma, nors etnografinis regionas, atrodytų, tas pat.
Surentė visą dvarą
Telšių rajono Rapalių kaime iš tikrų rąstų suręstą dvaro pastatų kompleksą, ko gero, galima pavadinti bajorišku.
Pilis, pobūviams skirti dvaro pastatai, metalo skulptūros verčia neabejoti, kad kiekvienas daiktas šioje kaimo turizmo sodyboje yra padėtas į savo vietą.
Sodybos šeimininkės Sigutės Monstavičienės šeima ūkininkauja – augina elnius ir danielius, turi ir savo miško. Todėl statant patį kompleksą į tolybes nebuvo dairomasi. Elnias tapo dvaro simboliu, pastatai buvo statomi ir iš savos medienos.
Puošiant teritoriją ir kuriant interjerą ranką pridėjo Telšių kalviai. Jie žaizdre iškalė lauko žibintus ir kambarių šviestuvus, laiptų turėklus, židinių apdailos elementus. O sodyboje jau prigijusios milžiniškos metalo skulptūros buvo atgabentos iš Vokietijos.
Užmojai buvo kitokie
Visai kitokios kaimo turizmo sodybos kyla netoliese esančiame pamaryje. Rusnės saloje jų yra apie dvidešimt.
Prieš metus Pakalnės kaime duris atvėrusios „Rusnės vilos“ šeimininkai turėjo prisitaikyti prie Nemuno deltos regioninio parko keliamų reikalavimų.
Neobliuotomis lentomis apkaltas ir čerpėmis uždengtas šlapių pelenų spalvos pastatas primena senąsias medines žvejų sodybas. Jis nerėžia akies ir nedarko Pakalnės upės rėminamų apylinkių kraštovaizdžio.
Medinės dailylentės prie išorės sienų prikaltos taip, kaip reikalauja šio krašto architektūros tradicijos, – vertikaliai. Pamaryje jos taip apgula namų sienas dėl to, kad neobliuotos lentos, plakamos gausaus lietaus, greitai nesupūtų.
„Esame verslininkai, turime įvairios patirties, bet kaimo turizmo versle mes – naujokai.
Mintyse regėjome kitokį pastatą, užtat statant vilą teko smarkokai pasiginčyti su architektais“, – sakė „Rusnės vilos“ šeimininkė Daiva Stanislovaitienė.
Pastatas, kurį projektuojant buvo galvojama apie tai, kaip jį pritaikyti įvairioms šeimos ar įmonių šventėms, iškilo senos sodybos vietoje.
„Ne viskas taip, kaip norėjome. Sklypas yra Nemuno deltos regioniniame parke, tai nulėmė ir statinio specifiką. Architektai siūlė, o mes svarstėme.
Pavyzdžiui, man atrodė, kad antrajame pastato aukšte įrengtų kambarių langai siauri ir aukšti. Tokie labiau tiktų klojimui, kad sukrautą šieną būtų galima vėdinti.
Maniau, tų mažųjų langelių, besiremiančių į kambarių grindis, apskritai nereikėtų. Bet tiems, kurie rengė projektą, atrodė kitaip“, – pasakojo D.Stanislovaitienė.
Vidus pribloškia prabanga
Užtat kuriant vilos interjerą savininkams buvo atrištos rankos. Dabar jis primena tai, ką galima pavadinti viduramžių pilies ir bohemiškos aplinkos deriniu.
Žvakidės, sunkios užuolaidos, raštuoti kilimai, lubas remiančios kolonos, medinės gegnės, kalvių iškalti laiptų turėklai, minkšti raštuoti krėslai. Visa tai verčia kiek pasitempti, o sportbačiais apautas kojas paslėpti po balta staltiese uždengtu stalu.
„Iš lauko – kaimo troba, bet viduje reikia žmones apnakvindinti. Nebuvo paprasta sukurti interjerą. Juk sodyba skirta ne tik kasdienei nakvynei, bet ir šeimos šventėms, vestuvėms, o svečiams reikia prabangos ir jaukumo.
Neišsivertėme be interjero architektės Mildos Poškutės pagalbos“, – užsiminė vilos šeimininkė.
Pilka ir dar pilkesnė
Kitokius galvosūkius teko spręsti Kretingos rajone, netoli Darbėnų esančiame Mažučių kaime, įkurto japoniško sodo savininkui Šarūnui Kasmauskui.
2007-aisiais atkėlęs savito botanikos parko vartus jis turėjo pasukti galvą, kur apgyvendinti svečius ir talkininkus.
Sodui jis yra atriekęs 16 hektarų žemės, o šiuo metu medžių, gėlių, želdinių ir akmenų kompozicijos yra pasklidusios maždaug ketvirtadalyje teritorijos.
Didžiausias sodo pastatas – akmens spalvos lentomis apkaltas gyvenamasis šeimininkų namas.
„Jo plotas – apie 200 kvadratinių metrų, man per didelis. Jį statėme svečiams, bet žiemą, kai jų nelieka, ir pačiam kur nors reikia gyventi.
Laimė, šildymas brangiai nekainuoja. Mat kiekvienam iš sode jau esančių pastatų įrengėme atskirą geoterminį šildymą. O žemė vietomis čia molinga, gerai atiduoda šilumą, todėl tokia sistema pasiteisino“, – sakė Š.Kasmauskas.
Išsivertė be pastogės
Paprastai didelė namo pastogė yra tradicinis lietuviškos architektūros elementas, saugantis pastato sienas nuo lietaus. Bet japoniško sodo šeimininkui atrodo kitaip, todėl jos čia nėra.
„Apskaičiavau, kad už tuos pinigus, kurių būtų reikėję pastogės medienai, galėsiu nusipirkti 50 medžių. Taip ir padariau“, – patikino sodininkas.
Parko valdose esantis pilkų rąstų Arbatos namelis – lietuviškesnis: ir su plačia lyg skrybėlės kraštas pastoge, ir su nemenka terasa.
Kaimo architektūra atskleidžia regionų braižą
Mantas Rašimas, architektas:
„Kiekvieno regiono architektūra turi savo specifiką. Projektuojant jame naujus pastatus būtina į tai atsižvelgti. Architektui tenka nemenkas iššūkis – įsiklausyti į užsakovo norus ir pastatui pagal jo paskirtį parinkti tinkamą regiono architektūros drabužį.
Neatsitiktinai regioniniuose parkuose statomus pastatus kuria daugybė žmonių – projekto koordinatoriai, vyriausieji savivaldybių ir pačių regioninių parkų architektai.
Nidos, Pervalkos mediniams statiniams būdinga mėlynojo molio spalva.
Tačiau Rusnėje pastatų sienos dažomos jau kitaip, dažniau tamsia, pilkai ruda spalva. Ji praktiškesnė, nes šviesesnes sienas greičiau nublukina saulė ir pamario lietūs.
Rusnės salos architektūra turi ir daugiau specifikos. Pavyzdžiui, per vadinamąjį stogo ertikį buvo paduodamas į klojimą kraunamas šienas.
Vyriausiasis Šilutės rajono savivaldybės architektas norėjo, kad tokių senosios architektūros detalių atsirastų ir „Rusnės viloje“. Taip atsirado mažieji langai. Jie iš lauko beveik nematomi, bet kambariams suteikia jaukios šviesos.
Anksčiau ir pats maniau, kad projektuojant naujus pastatus kaime neverta paisyti regiono etnografinės architektūros specifikos. Dabar manau, kad tai daryti būtina. Juk būtų visiškai neįdomu važinėti po Lietuvą ir visur matyti tos pačios stilistikos statinius.
Kartu su bendradarbiais esame projektavę Ežero žvejų muziejų Molėtų rajone. Viską derinome su vietos architektu, nes statant senovinę rąstų gryčią neįmanoma buvo nepaisyti aukštaitiškų statybos tradicijų.
Vis dėlto Lietuvos kaimuose pilna statinių naujadarų. Neįmanoma to išvengti, o ir užsakovų sumanymai kartais būna nenuginčijami.
Būna, kad verslininkas stato kaimo turizmo sodybą, imituojančią ūkininko ūkį, ir užsiprašo renginiams kluono, nors į jį tikrai jokio šieno nekraus. Bet ar tikrai dera darkyti istorinį pastatą ir paversti jį pobūviams skirta vieta?“
