Nuo liepos pradžios iki spalio vidurio stovintis „Serpentine“ paviljonas lankytojams suteikia išskirtinę galimybę susipažinti su geriausiais architektūriniais eksperimentais bei patirti naujų emocijų.
Prieš penkiolika metų pradėtą paviljonų tradiciją šiemet tęsė ispanų pora Jose Selgas ir Lucia Cano. Mažai kam girdėti architektai drąsiai eksperimentuoja su spalvomis bei medžiagomis, todėl dažnai apniukusiame Londone jų kūryba tiesiog sužibo.
Pirmosios projekto vizualizacijos žadėjo kone psichodelinį spalvų kokteilį, tačiau viena yra paryškinti spalvas paveikslėlyje, o sukurti panašią emociją realybėje – visai kas kita. Po paviljono atidarymo paaiškėjo, kad su iššūkiu architektai susitvarkė visai neblogai, bet turbūt todėl, kad tai ir buvo vienintelis jų išsikeltas iššūkis.
Dėl didelio panaudoto plastiko kiekio paviljonas vieniems primena spalvotą šiltnamį, kitiems – vaikišką palapinę.
Spalvų margumynas ir viduje esantis keistos formos labirintas vaikus vilioja kaip bites prie žiedų saulėtą vasaros dieną. Jie klega, trepsi, juokiasi ir aplink paviljoną sukuria smagią atmosferą.
Nuo mažylių neatsilieka ir jaunimas – jie čia darosi asmenukes, bandydami surasti įdomesnį atspalvį savo naujai profilio nuotraukai. Nes atspalvių paviljone yra pakankamai – nuo žalios iki raudonos ir geltonos.
Bet ne šios ryškios spalvos ir įmantrūs atspalviai yra svarbiausia. Kaip sakė vienas projekto autorių Jose Selgas, svarbiausia spalva paviljone yra balta. Kartu tai ir mažiausiai pastebima spalva. Visi stogo ir sienų spalvų atspindžiai ir šešėliai krenta ant baltų grindų, kurios atgyja ir kuria savo spalvinę istoriją.
Viduje ant baltų grindų įrengti kuklūs stendai, prie kurių prekiaujama įprastais vasaros gardumynais. Kad lankymasis viduje neprimintų karštos vasaros dienos močiutės šiltnamyje bandant prisiskinti agurkų, paviljone veikia du dideli ventiliatoriai.
Tiesa, viduje ispanų kūryba labiau nuvilia nei pradžiugina. Mat detalių sujungimui ten kai kur panaudota paprasta lipni permatoma juosta, kai kur spalvoti elementai yra atsikabinę, o metalo karkasas greičiausiai buvo suvirintas iš vamzdžių likučių. Tokia kokybė gal nebadytų akių studentų darbuose, tačiau ne vienoje svarbiausių Londono vietų.
Apsilankymas paviljone primena ledų suvalgymą karštą vasaros dieną – malonu, kaip tik laiku ir vietoje, tačiau nieko labai įsimintino atmintyje nelieka.
Bet kam tai rūpi! Čia valdo spalva ir gera nuotaika – o tai yra esminiai dalykai, juk paviljonas skirtas visuomenei ir rėmėjų vakarėliams.
Spalio mėnesį, kaip ir kasmet, paviljonas bus išardytas ir parduotas. Šiųmetis kūrinys jau turi ir pirkėją – amerikiečius iš Los Andželo.