Jeigu norėjai pamatyti naujausią filmą, reikėdavo susitaikyti, kad šąlant lauke vinguriuojančioje eilėje teks praleisti pusvalandį, valandą, o gal ir dvi.
Tai – iš tų laikų, kai bilietų nepardavinėta internetu, nes jo paprasčiausiai nebuvo.
Rezervuoti taip pat nebuvo galima, tad vienintelis būdas patekti į filmą, apie kurį kalbėjo visas Vilnius, – stypsoti eilėje.
Beveik tūkstančio vietų „Lietuvos“ salė sovietmečiu būdavo sausakimša ne tik vakarinių seansų metu, o pastato sienos regėjo garsiausius pasaulio kino industrijos korifėjus.
Liko tik pavadinimas
Kino teatras „Lietuva“ duris užvėrė 2005-aisiais, tačiau ir jaunesni vilniečiai, tardamiesi kur susitikti, vienas kitam sako: „Ateik prie „Lietuvos.“
Bet „Lietuva“ jiems – pastatas, kurio grafičiu padabintą sieną išterliojo vandalai.
Dalis jų dar prisimena prie kino teatro vykusias Žvėryno bendruomenės akcijas, nukreiptas prieš „Lietuvos“ uždarymą, plakatus „Šuns balsas į dangų neina“, „Ar draugas Tatatavičius viską padarė, kad mes gražiau gyventume?“
Treti gal net buvo įlindę į vidų, bet ten nedaug ką pamatysi – prietemoje skendinčią didžiąją salę su šiukšlių kalnais, tuščius prišnerkštus koridorius, kur iš peties pasidarbavo metalo vagys.
Prieš porą savaičių „Lietuvą“ priminė daug mįslių užminusi ir kartu kvaila istorija, kai prie kino teatro pašiūrėje policininkas automatu peršovė benamiui koją.
Sovietmečiu „Lietuvoje“ bilietas į kiną kainavo tiek, kiek cigarečių „Kosmosas“ pakelis – 70 kapeikų.
Tada bilieto kaina nepriklausė nuo filmo demonstravimo laiko. Ji keitėsi nuo dabar negirdėto dalyko. Jeigu filmas būdavo vienos serijos, mokėsi 50, jeigu dviejų – 70 kapeikų. Jaunai porai beveik pusantro rublio už bilietus buvo nemenki pinigai, tad neretai daugumą žiūrovų „Lietuvoje“ sudarė vyresni žmonės.
Stebino didžiulis ekranas
„Plačiaformatis“, „spalvotas“ skliaustuose po filmo pavadinimo repertuaruose švietė žodžiai, kurie šiuolaikinei auditorijai keltų juoką.
„Lietuvos“ ekranas iš tiesų stebino. Po kino teatro rekonstrukcijos jo plotas siekė 200 kvadratinių metrų.
Prieš seansą baltas ekranas visada buvo uždengtas užuolaidomis, kurios tyliai prasiskleisdavo tik prieš pat filmą.
Sovietmečiu prieš seansus būtinai rodydavo kino žurnalus.
„Lietuvos“ išskirtinumas buvo tai, kad demonstruodavo ne sovietų Lietuvos kronikas (kur kokia gamykla iškilo, kas penkmečio planą 100 procentų viršijo), o „Jeralašą“ ir „Fitilį“, nušviečiančius sovietmečio negeroves – tinginį šaltkalvį, girtuoklį sunkvežimio vairuotoją ar kumščius į darbą paleidžiantį sutuoktinį.
Vestibiulis – lyg šiltnamis
„Lietuvos“ bilietų kasos buvo atskirame pastate dešinėje. Tik vėliau, po rekonstrukcijos, jos buvo perkeltos į kino teatro pastato fojė.
O vietoj bilietų kasų kurį laiką buvo įsikūręs automobilių salonas.
Švieslenčių, rodančių seansų pradžios valandas, buvo galima išvysti retame kino teatre. Be „Lietuvos“, pirmenybę jai repertuarų viršūnėje užleidusioje „Pergalėje“, dar „Maskvoje“.
Tais laikais kino teatrų repertuarai būdavo griežtai rikiuojami pagal jų turimą ekraną. Tarkim, „Planeta“ (dabar „Skalvija“) buvo trečiojo ekrano kino teatras, į ją atkeliaudavo filmai, jau sukti prestižinėje „Lietuvoje“, „Pergalėje“ ar „Tėvynėje“.
Žiūrovų leisti į salę niekas neskubėjo, tad jie turėjo trypčioti pasieniais.
„Lietuvoje“ jie vienas kitą galėjo į valias apžiūrėti, nes fojė – lyg stiklinis ilgas šiltnamis. Ne taip kaip kituose kino teatruose, kur pilna įvairių užkaborių, stovi minkštasuoliai.
Tiesa, vienas dalykas buvo „Lietuvos“ nenaudai. Tai – bufetas, kurį nurungė vėliau atidaryta „Maskva“. Pyragaičiai ir ledai ten buvo skanesni.
Meno centro statybos prasidės po metų
Vietoj „Lietuvos“ 2019-aisiais iškilsiančio Modernaus meno centro (MMC) muziejaus projekto autorius – vienas garsiausių pasaulio architektų Danielis Libeskindas.
Muziejuje meno gerbėjams bus pristatoma išskirtinė Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija, apimanti laikotarpį nuo 1960 metų ligi šių dienų.
„Studio Libeskind“ kartu su partneriais projektuojamas 3100 kvadratinių metrų muziejaus pastatas. Investicija į jį turėtų siekti apie 5 mln. eurų.
„Modernaus meno centro muziejus įsikurs vietoje, kuri ir anksčiau Vilniuje pasižymėdavo ypatinga kultūrine trauka, – čia buvo įsikūręs vilniečių pamėgtas „Lietuvos“ kino teatras. Norėčiau pasidžiaugti, kad su Modernaus meno centro muziejaus atsiradimu ši senamiesčio širdyje esanti vieta prisikels naujam gyvenimui“, – kalbėjo meras Remigijus Šimašius.
Lankėsi ir pasaulinės garsenybės
Kino teatras „Lietuva“ buvo pastatytas 1965 metais. Jame buvo demonstruojami naujausi ir populiariausi kino filmai. Du dešimtmečius salės lankomumas siekė net 85 procentus.
Per metus kino teatre apsilankydavo daugiau nei 1,84 mln. žiūrovų, pajamos už parduotus bilietus sudarydavo daugiau negu 1 mln. tuometinių rublių.
1997-aisiais kino teatras buvo rekonstruotas, salėse įdiegta pasaulio kino standartus atitinkanti vaizdo ir garso technika.
„Lietuvoje“ buvo rengiami Ispanijos, Japonijos, Izraelio ir kitų šalių kino festivaliai, „Kino pavasaris“, „Prancūzų trumpo metražo kino naktis“, „Reklamos naktis“, „Afrikos kino naktis“.
Kino teatre su žiūrovais susitiko kino garsenybės Nikita Michalkovas, Peteris Greenaway, Werneris Herzogas, Leos Caraxas, Krzysztofas Zanussis, Agnieszka Holland, Valerijus Todorovskis, Kira Muratova.