Ties Neries ir Vilnios santaka – pradžia, žemupyje ties Gariūnais esančioje Neries saloje – pabaiga. Tai – dvi stotelės per sostinę besidriekiančioje upėje, kuriose galėtų atsirasti poilsio centrai.
Ties Neries ir Vilnios santaka numatomo statyti elingo – laivų ant oro pagalvių prieplaukos – projektą prieš gerą pusmetį buvo atsivertę savivaldybės architektai.
Tiesa, kilo keblumų: savivaldybė yra išnuomojusi ant leisgyvio buvusios irklavimo bazės elingo terasos iškeltą paviljoną ir sklypą. O žemutinės stotelės – Neries saloje galinčio atsirasti poilsio, sveikatingumo ir konferencijų centro – projektas atsirado vos prieš kelis mėnesius.
Nei miesto architektai, nei valdžia kol kas neprieštarauja. Tiktai prieš investuojant reikia sutvarkyti žemės nuosavybės dokumentus.
Idėja kilo senbuviui
„Įmonė „Gasta“ naudoja smėlio karjerą Gariūnuose. Dirbu joje kone 20 metų. Apskritai šioje Vilniaus vietoje sukasi visa mano veikla. Kažkada stačiau termofikacinę elektrinę, kuri ką tik buvo uždaryta.
Ir Gariūnų automobilių turgų įrengiau ir jam vadovavau 8 metus. Tad žinau visus čia esančius šulinius. Tačiau matau ir tai, kokios gražios šalia tekančios Neries pakrantės“, – kalbėjo įmonės „Gasta“ bendraturtis Vidmantas Senvaitis.
Pernai, kai Vilniaus savivaldybė pradėjo judinti detaliuosius planus ir prašneko apie tai, kaip atgaivinti Nerį ir Vilnią, verslininką užvaldė mintis, kad pats laikas būtų įgyvendinti seną savo idėją – salą paversti poilsiautojams patrauklia vieta.
V.Senvaitis sukirto rankomis su architektu Tomu Gecu, kuris kartu su kolegomis iš Italijos parengė projektą.
„Maždaug hektaro dydžio sala yra prieš pat mūsų įmonės sklypus, kuriuose užsilikusi neveikianti vandens siurblinė ir siurbliams elektrą tiekusi transformatorinė.
Jos buvo įrengtos prieš 70 metų, kai, įsukus Vilniuje statybas, buvo pradėtas naudoti smėlio karjeras. Pati sala buvo supilta tam, kad sutramdytų Neries srovę“, – pasakojo V.Senvaitis.
Akmenys – iš karjero
Nors Gariūnai – pramonės rajonas, pakanka nusileisti į paupį ir salos bei krantų vaizdai atima žadą.
„Ten dar gražiau nei Šveicarijoje. Būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių galėtų tai pamatyti. Suteikti jiems tokią galimybę nebūtų labai brangu.
Įsiūbavus projekto darbus ir statant, pavyzdžiui, molą, juk būtų galima naudotis čia pat esančiu karjeru – suvežti jame iškastus akmenis“, – sumanymu dalijosi verslininkas.
Jo entuziazmą pakurstė ir tai, kad bendrajame miesto plane numatyta ties Gariūnais įrengti valčių prieplauką. Bet vieta tam parinkta ne pati geriausia – netoli vandens valymo įrengimų.
Dirbo išvien su italais
„Projektas atsirado, kai investuotojai sumanė pasiūlyti miestui idėją pastatyti saloje tai, ko iki šiol Vilniuje nėra, – poilsio centrą ant vandens, į kurį galima atplaukti valtimis“, – sakė Geco architektūros studijos savininkas T.Gecas.
Kartu su Geco architektūros studija į Neries salos projektą kibo Italijos „Workshop of Open Architecture“ (WOA) architektai, jų vedlys – Romoje besidarbuojantis T.Geco brolis Saulius.
„Neries sala ties Gariūnais – vieta, kuri puikiai tinka išskirtiniam architektūros objektui gamtoje.
Tai būtų kažkas panašaus į architekto Franko Lloydo Wrighto 1935 m. sukurtą Edgardo Kaufmanno šeimos vilą Pensilvanijoje (JAV), kybančią virš krioklio.
Jeigu ten nebūtų iškilęs architektūros šedevras, apie tą krioklį niekas nė nežinotų. Išskirtiniai pastatai išgarsina gamtos vietoves, jas noriai lanko turistai“, – aiškino S.Gecas.
Anot kūrėjo, kiekvienas gerai atliktas kokybiškas architektūrinis sprendimas iškelia reikalavimų kartelę artimiausiems statiniams, o kartu ir juos supančiai aplinkai.
„Jei pavyktų įgyvendinti mūsų projektą, sostinės Gariūnų rajonas, tapatinamas su turgaviete ir šilumine elektrine, taptų visiškai kitoks.
Dabar, ko gero, retas vilnietis žino, kad Neryje ties Gariūnais yra sala“, – svarstė ir T.Gecas.
Poilsis išskirtinėje vietoje
Architektai net neabejoja, kad Neries sala – ypač tinkama vieta poilsiui. Tačiau tokių sveikatingumo kompleksų mūsų šalyje dar nėra.
Žmonės, bėgdami iš miesto į gamtą, geriausiu atveju suranda Neries pakrantėse iškilusių turizmo sodybų arba bent jau nuomoti skirtų privačių pirčių.
„Tai būtų pirmas toks architektūros statinys Vilniuje. Jis – nedidelis, bet tokio pakaktų, kad jis suteiktų miestui savitumo.
Suprantama, Gariūnų aplinka – ne kurortas. Tačiau saloje apima jausmas, tarsi būtum toli nuo miesto.
Todėl ir pamanėme – kodėl gi nepamėginti sukurti ko nors išskirtinio? Juk ir į Šveicarijos Alpes architektas Peteris Zumthoras yra įkėlęs pirčių kompleksą“, – svarstė T.Gecas.
Architektai net sumąstė, kaip padidinti žaliąjį salos plotą – tiesiog užkelti statinį ant kolonų.
Taip išsaugoma natūrali salos augalija. „Net pastato stogas galėtų būti apželdintas veja, tad jo sąlytis su gamta būtų pats didžiausias, koks tik gali būti“, – paaiškino T.Gecas.
Elingo projektą kol kas padėjo į šalį
Kol kas popieriuose liko investuotojų puoselėtas sumanymas atnaujinti ties Neries ir Vilnios santaka esantį senąjį elingą – įrengti naują valčių prieplauką ir sukurti poilsiui tinkamą infrastruktūrą.
Verslininkai puoselėjo idėją atgaivinti Neryje vandens turizmą. Mat nuo elingo būtų galima leistis upe žemyn, Gariūnų link, arba kilti aukštyn – Europos parko link.
Projektas įtiko ir savivaldybei. Jame blogybių neįžvelgė ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Tačiau atsirado kitokių kliūčių.
Pasirodo, savivaldybė jau yra išnuomojusi 126 tūkst. eurų kainavusį paviljoną, iškeltą ant senojo elingo terasos. Iš pradžių jame buvo ketinama įrengti maitinimo įstaigą, vėliau – elektrinių dviračių įkrovimo punktą, bet nieko panašaus nepadaryta. Paviljonas neveikia, bet ir sutarties su jį išsinuomojusia bendrove savivaldybė nesiryžta nutraukti.
Geco architektūros studijos architektai pasiūlė keletą elingo atnaujinimo variantų: du – visai naujos statybos, kitus du – išsaugant esamą gelžbetonio karkasą ir perdangą. Užsakovas pasirinko pastarąjį.
Elingo pastatas turėjo būti lengvų konstrukcijų, perregimas. O ant upės šlaito, pagal sumanymą, turėjo iškilti restoranas ir lauko terasa virš vandens.
„Naujasis elingas geriausiai būtų matomas iš kito Neries kranto. Jis būtų jaukiai pasislėpęs žalioje krantinėje ir nedrumstų Arsenalo bei kitų pastatų ramybės. Užsakovui mūsų pasiūlymas patiko. Tačiau šis verslininkų sumanymas įstrigo. Tenka viltis, kad dar nėra galutinai numarintas“, – kalbėjo T.Gecas.
