Per 25 metus – jokio stebuklo
Ir vis delto ši tuštuma, kad ir netiesiogiai, tačiau akivaizdžiai simbolizuoja laikmečio tuštybę, nepajėgumą, dvasinį, patriotinį išsekimą. Nejaugi taip ir nesugebėsime sukurti nieko prasmingesnio, didingesnio už „Akropolį“? Nejaugi taip suprastėjome, sumenkėjome, ir sumaterialėjome, kad sukurti dvasiškai pakrautą erdvę mums tampa nebeįkandama užduotis?
Viena iš „kieto“ stabilumo priežasčių – Lukiškų aikštė nėra ta vieta, kur verslininkai galėtų greitai uždirbti pelną. Atnaujinta erdvė turi būti skirta ne vienam asmeniui ar jų grupei, bet miesto žmonėms, kad visi, kas tik nori, joje galėtų netrukdomi leisti laiką. Bet kadangi aikštė yra „nepelninga“, dėl to ne kartą iš aukštai į tą pusę buvo nusispjauta.
Jei tik miesto valdžia pakeistų šio žemės sklypo panaudojimo paskirtį, nepraeitų nė metai, ir veiklūs bei išmintingi nekilnojamo turto gigantai, net nemirktelėję, šį plotą užstatytų nuobodžiomis, daugiaukštėmis šiek tiek pamargintomis dėžutėmis, nesikeikiant, „daugiabučiais“. Jų architektūra būna išdžiuvusi kaip lavonas, tačiau – svarbiausia – pelninga!
Kol kas aikštės neišgelbėjo skelbti architektūriniai konkursai. Iki šiol ji nepasikeitė. Buvo sukurta įvairių programų, kuo toliau, tuo labiau jos vis plėtėsi.
Vieno iš paskutinių konkursų, vykusio 2012 metais, programa buvo gana reikli. Reikėjo numatyti vietą paminklui kovoms už Lietuvos laisvę, turėjo būti ir erdvė kariniams paradams, ir poezijos skaitymui, ir kavinė – restoranas, ir dar vieta automobiliams po aikšte parkuoti.
Žodžiu, reikalavimų kokteilis buvo stiprus. Gal ir teisingai, tačiau rezultatas ir vėl toks pat: konkursą laimėjęs projektas atrodė ypač monofunkcinis ir statiškas, o vėliau, regis, ir jis užvertė kojas.
Gyvybinga erdvė – sveikas miestas
Gerai sutvarkytos, įdomios, gyvybingos ir saugios viešosios miesto erdvės – tai sveiko miesto požymis. Ne dangoraižiai, o būtent aikštės – atviros erdvės kuria miesto charakterį. Tuo tarpu dangoraižiai dažniausiai tai – privati nuosavybė. Jie įkūnija jėgą, galią.
Tuo tarpu aikštės – miestų urbanistiniai elementai – jų panoramoje yra neregimos, tačiau yra daug svarbesnės miestų gyvenime nei dangoraižiai. Būtent aikštėse žmonės junta, kad dalyvauja miesto gyvenime. Jie ten randa savo jaukią , „privačią“ erdvę, ir gali jaustis bendruomenės dalimi.
Todėl sukurti gerai funkcionuojančią aikštę yra daug sunkesnis, komplikuotesnis ir abstraktesnis uždavinys nei suprojektuoti, tarkim, dangoraižį, kur kiekvienas kvadratinis centimetras įrašytas programoje ar statybinėse normose. Aikštė – vieša erdvė, tad jos gyvavimą sunku prognozuoti.
Ji gali tapti pagrindine miesto renginių vieta, graži erdvė turistų poilsiui. Ir, atvirkščiai, ji gali tapti šalta ir tuščia, be jokios gyvybės, o gal ir benamių traukos vieta. Lukiškių aikštės praeitis
Taip jau susiklostė, kad šis amžinai „laisvas“ žemės sklypas šimtmečiais buvo tuščias: nei – aikštė, nei – skveras. XIX amžiuje čia stovėjo keletas medinių „barakų“, o per valstiečių muges po kojomis teliuskuodavo jūra purvo, sumaišyto su galvijų mėšlu. Tai ir buvo pagrindiniai šios erdvės meniniai akcentai.
Dar prieš tai, čia buvo 1863 metų sukilėlių egzekucijos vieta, tačiau kaip sako ekspertai, tai galėjo įvykti ne dabartinės aikštės teritorijoje, o arčiau Tauro kalno. XX amžiaus pradžioje Vilnių okupavę lenkai išvaikė galvijus ir aikštėje pastatė paminklą J.Pilsuckiui. Po Antrojo pasaulinio karo, kai griežtai architektūriškai subraižytos aikštės centre atsirado paminklas pasaulinio proletariato vadui, 39 metus ši erdvė buvo pagrindinė miesto reprezentacinė aikštė.
Sovietmečiu į ją paradų metu iš Muzikos akademijos balkono žvelgė Tarybų Lietuvos valdžia, o jiems už nugaros šypsodavosi ir pats plakatinis Leninas. Anot centre augusio architekto Daniaus Glinskio, 1970-ųjų pradžioje Lenino aikštė buvo „brodo“ dalis. Vilniaus hipiai nusėsdavo pietvakarinio kampo suoliukus, tačiau Leniną saugantys milicininkai jų nekliudydavo.
1972-ųjų įvykiai Kaune, matyt, atsiliepė ir Vilniuje. „Brodo“ hipiai iš Lenino aikštės pasitraukė – prie Katedros aptūpdavo Varpinės „akmenis“. 1980-tais aikštėje vakarais šeimininkavo rusų jaunimas, stabtelėjęs pailsėti po diskotekos Profsajungų rūmuose. O 1991 metais aikštė prarado pagrindinį centre stovėjusį vertikalų elementą – Lenino paminklą, o kartu ir su juo ir visą idėjinį ir vizualinį „potencialą“.
Aikštės analogai pasaulyje
Paminėsiu keletą pavyzdžių, kurie galėtų būti patrauklūs ir lietuviams. Tai trys Manhatano aikštės, kurios visada yra gyvos, jose visada pilna gerai nusiteikusių žmonių. Neteigiu, kad taip turi būti ir Vilniuje. Vis dėlto tai europietiškas miestas, kuriame aikštės formavosi kitaip nei JAV.
Bryant parkas. Šio parko žalia pieva – tai Niujorko miesto centrinės bibliotekos požeminių saugyklų stogas. Rytinėje parko pusėje stovi biblioteka. Šiuo metu tai viena mėgiamiausių niujorkiečių vietų. Per pietų pertrauką – „lunch’o“ metu – ant pievos įsikuria šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių, kurie dirba aplinkiniuose dangoraižiuose.
Vasarą po atviru dangumi rengiami filmų festivaliai, pavasarį vyksta Niujorko madų savaitės pasirodymai, žiemą joje įrengiama ledo čiuožykla. Aikštė – skveras gyvas visais metu laikais. Tai jauki ir paprasta erdvė, skirta žmonėms: žalią stačiakampio formos pievą supta medžiai, kavinės ir dangoraižiai.
Union skveras. Jis visiškai kitoks nei Bryant parkas. Dalis šio parko – grįsta, kita dalis – žalia. Jame raitosi pėsčiųjų takai, įrengti maži skvereliai. Parke stovi skulptūros prezidentams George'ui Washingtonui, Abrahamui Lincolnui ir kitiems.
Parko planas – chaotiškas. Jame pilna įvairiausių užkampių, įėjimų, išėjimų ir, žinoma, sėdinčių, skaitančių, valgančių ar miegančių žmoni. Tai viena iš pagrindinių Manhatano jaunimo susibūrimo vietų.
Ši erdvė nėra tokia emociškai „gili“ kaip dangoraižių apsuptas Bryant parkas. Union skverą riboja įvairaus aukštingumo namai, jame daugiau dangaus. Taip pat ir gyvybės šitame skvere daugiau. Jame rengiami koncertai, festivaliai, meno darbų ekspozicijos, performansai.
Georgo Washingtono skveras. Jį supta Niujorko universiteto pastatai. Šis skveras-parkas – labiau meniniškas, jo istorija – maištinga. Nes čia buvo „Greenwich Village“ – nekonformistinio gyvenimo centras, ir šiek tiek tų laikų dvasios išliko iki šių dienų.
Parko pagrindinis akcentas – George'o Washingtono arka, nuo kurios prasideda Penktoji aveniu. Čia mažiau triukšmo nei Union ar Brian skveruose, aplinkui – mažiau bruzdėjimo, tačiau pats parkas nuolat pilnas žmonių.
Kodėl tiek daug judėjimo ir gyvybės Manhatano skveruose? Atsakymas vienintelis – gyventojų tankis. Galima sakyti, kad kiekvienas laisvas „kvadratinis metras“ šiame mieste tampa parku – žaliu kilimu, ant kurio, kai tik šilta, susėda niujorkiečiai.
Vilniuje - viskas kitaip
Tuo tarpu Vilniuje žalių plotų netrūksta, gyventojų perteklius miestui taip pat negresia. Nors Lukiškių aikštė ir yra miesto centre, ji nėra centrinė miesto aikštė. Ji „nepriklauso“ nė vienam ją supančiam pastatui. Šv.Jokūbo bažnyčia, atsitvėrusi aukšta tvora ir yra aikštei atsukusi vieną savo šoną, tarsi byloja: „Man jos nereikia“.
Tai ir ne Šv.Petro aikštė Romoje, kuri turi dominuojantį didingą Bazilikos fasadą ir jos erdvę apkabinančias kolonadas. Tai ir ne Romos Navonos aikštė su centre stovinčia elegantiška F.Borromini projektuota bažnyčia ir galingomis L.Bernini skulptūromis. Lukiškių aikštė akivaizdžiai kitokia. Trys likusias aikštės kraštines nuo šalia esančių pastatų atkirto gatvės.
Artimiausioje aikštės aplinkoje nėra nei ypatingų restoranų, nei kavinių, nei didelių parduotuvių – nėra jokių stipresnių traukos objektų. Tai nėra svarbiausių pėsčiųjų kelių kryžkelė, kaip kad Katedros aikštėje. Greta aikštės nėra didelių visuomeninės paskirties pastatų, nei šalia aikštės, nei po ja nėra jokio didelio transporto mazgo. Todėl ir peršasi mintis, kad ši erdvė egzistuoja pati sau.
Joje tarsi užmiesčio pievoje galėtų ramiai ganytis žalmargės, skraidyti drugeliai, raitytis keli pėsčiųjų takeliai, kurie tikrai nesujauktų tokio romantiškai taikaus peizažo. Taigi ar įmanoma čia sukurti gyvą, daugiafunkcinę aikštę, kurioje gyvenimas vyktu visais metų laikais?
Reikia gyvybės
Aikštės, kuriuose nesilanko žmonės, geriausiu atveju virsta griuvėsiais, blogiausiu atveju – šiukšlynais. Gyvybės joms įkvepia judrumas, veiksmas. Todėl ir Lukiškių aikštei jos suteiktų koks nors greta išdygęs, žmonėms patrauklus pastatas. Svarbu, kad pagaliau Vilniuje atsirastų gyva, miestui reikalinga, žmonių mėgiama erdvė.
Gal tai galėtų būti Nepriklausomybės parkas? Gal išties vertėtų paversti aikštę žaliu plotu ir pavadinti tai parku? Gal būt toks kelias būtų net labiau priimtinas vilniečiams – be pompastikos, be paradiškumo ir dirbtinumo?
Gal nuskambės drastiškai, bet gal nebūtų šventvagiška padiskutuoti ir apie tai, ar nevertėtų apskritai sumažinti aikštės ploto. Man atrodo, kad dalį jos būtų galima atrėžti visuomenei svarbaus pastato (arba kelių pastatų) statybai. Tuomet jis bent jau taptų vizualiu aikštės „šeimininku“ ir dar būtų suformuota klasikinė aikštė. Tai nėra nauja idėja. Bandymų taip suvaldyti erdvę būta ir anksčiau. Bene sėkmingiausias pasaulinės patirties pavyzdys – Kenzo Tangės Horišimos kompleksas.
Tai griežtai funkcionali architektūra. Ji yra ypač įtaigi, o dvasiškai stipri aplinka nepalieka abejingo nei vieno čia apsilankančio žmogaus. Architektūra, skulptūra, kraštovaizdis – visa tai taip harmoningai ir prasmingai sukomponuota, kad atsiranda ir rimtis, ir pagarba, o tuo pačiu – ir stiprus emocinis poveikis.
Apie paminklus ir Laisvę
Dar toks keistas faktas iš netolimos Vilniaus praeities. Tai paminklas Tremtiniams – vienas iš kokių 300 tūkstančių. Paminklas, kurį paminėjau, kažkodėl atsidūre gerokai už Vilniaus miesto ribos – labai toli nuo centro. Pėsčias ten nenueisi.
Neabejoju, kad apskritai nedaugelis žmonių žino, kur gi tas paminklas stovi. Tad kam jis apskritai ten buvo statomas? Juk triukšmo dėl Žaliojo tilto skulptūrų – tuščiavidurių „paveldo objektų“ buvo šimteriopai daugiau nei renkant vietą paminklui tremtiniams.
Liūdna, bet tema apie kovą už Nepriklausomybę ir Laisvę tapo kaip ir nebeaktuali, nebereikalinga, tarsi turėtume garantiją, jog būsime amžinai laisvi. Gal būt dėl šios priežasties ir Lukiškių aikštės atnaujinimo idėja taip sumenko, kad susilygino su pačiu Gedimino prospekto grindiniu. Ir žmonėms jau bet koks paminklas atrodo lyg papelijusia butaforija, o Laisvės idėja – vos bekvėpuoja.
Nenorėčiau, kad Laisvės – esminės valstybės egzistavimo idėjos įprasminimas – taptų formalia duokle kažkam, be aistros ir be galios. Nenorėčiau, kad biurokratų „išromytas“, vos gyvas aikštės projektas atrodytų kaip tautai per vėlai suteikta malonė ir – svarbiausia – realizuota su minimaliausiomis biudžeto išlaidomis.
Nors ir daug absurdiškų bei nevykusių paminklų per paskutinius dvidešimt penkerius metus buvo pristatyta Lietuvoje, vis dėlto aš tikiu, kad po tiek klaidų ir nesusipratimų Lukiškių aikštėje atsiras kažkas naujo. Kažkas – ne primityviai sentimentalus ir trivialus, bet tas Kažkas, kuris šioje erdvėje padės pajausti, kad mes, lietuviai, esame unikalūs.
Ir kad Lietuvos laisvė, kurią mes turime šiandien, yra ne dovana ir ne prekė. Kad Laisvė buvo, yra ir visada bus kova už valstybę, žemę, žmones ir mūsų visų istoriją.
Saulius Gecas yra architektas, architektūros studijos Italijoje, Romoje „Workshop of Open Architecture“ bendrasavininkis.
