Tyrinėjo tarpukario architektūrą
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – Vasario 16-osios proga Kauno valstybiniame muzikiniame teatre už nuopelnus miestui ir šaliai Kauno meras Visvaldas Matijošaitis apdovanojo iškilius kauniečius.
Tarp jų – architektė, Kauno tarpukario architektūros specialistė, miesto istorijos žinovė, urbanistikos vertybių saugotoja J.Kančienė. Ji įvertinta 2-ojo laipsnio „Santakos“ garbės ženklu.
Moteris tikino, jog šis apdovanojimas jai svarbus ir kaip asmeniui, ir kaip architektei. Šios gildijos atstovai miesto ar valstybės mastu pagerbiami nedažnai. Labiausiai kaunietę džiugina tai, kad buvo pastebėti Kauno tarpukario architektūros tyrinėjimai, kuriems paskirta daugiau nei trys dešimtmečiai.
Architektūros specialistė neslepia susižavėjimo tarpukariu gimusia išskirtine Kauno architektūra, kurios raidai įtakos neabejotinai turėjo laikinosios sostinės statusas.
„Kalbėdama apie tarpukario architektūrą matau ne tik pastatus. Tarpukaris svarbus ir tuo, kad Kaunas nebūtų Kaunas be savito visuomenės mentaliteto, susiformavusios inteligentijos tradicijų, puoselėjamo patriotizmo“, – pabrėžė architektė.
Susiję straipsniai
G.Bitvinsko nuotr.
– Kuo jums tokia svarbi ir įdomi Kauno tarpukario architektūra, kad jai tyrinėti skyrėte kone pusę savo gyvenimo? – „Laikinoji sostinė“ paklausė J.Kančienės.
– Esu kaunietė ir labai myliu savo miestą. Kauno tarpukario architektūra pradėjau domėtis dar dirbdama tuometiniame Statybos architektūros institute. Ją labai vertinu ir žaviuosi dėl unikalumo, pastatų gausos ir jų formos.
Kad smetoniniai laikinosios sostinės pastatai verti dėmesio, pripažįsta ir pasaulinio lygio ekspertai. Kauno modernizmą ketinama įtraukti į UNESCO sąrašus, suteikiant jam Europos kultūros paveldo ženklą. Tai turėtų suaktyvinti ir turizmo sektorių, ir verslo atėjimą.
Susiję straipsniai
– Ne kartą lyginote Kauną su Tel Avivu. Ką bendra randate tarp šių dviejų miestų?
– Pirmiausia pabrėžčiau tą patį laikotarpį. 2003 metais į UNESCO įtrauktas Tel Avivas – vienas iš nedaugelio miestų, kuris praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje sparčiai plėtojosi, jame iškilo gausybė modernių pastatų. Kaunas taip pat šiuo metu pradėjo augti.
P.Mantauto nuotr.
– Kodėl teigiate, kad Kauno architektūra pranašesnė už Tel Avivo? Juk skirtumas tarp šių miestų didžiulis ir tikrai ne Kauno naudai?
– Svarbu atkreipti dėmesį, jog Tel Avivą statė ir investicijas skyrė viso pasaulio žydai, projektavo garsiausi pasaulio architektai, o Kaunas statėsi vien savo jėgomis.
Nedidelė, anuomet menkai ekonomiškai išsivysčiusi valstybė, neturinti labai aukšto lygio specialistų, stokodama cemento, plytų, metalo kitų statybinių medžiagų, per du dešimtmečius pastatė modernų miestą su ryškiais tautiškumo bei kosmopolitizmo bruožais. Sugebėta sukurti tokį Kauno vaizdą, kokiu galime grožėtis iki dabar.
Tel Avivas prieš keliolika metų irgi atrodė gerokai apleistas, tačiau greičiausiai UNESCO šio miesto gyventojus ir valdžią privertė pasitempti. Galbūt patekęs į šį sąrašą Kaunas irgi ims keistis.
– Kaunas turi išskirtinę architektūrą, tačiau sunku paneigti, kad šiandien jis gana niūrus. Ar tai dėl to, kad daugelis miesto pastatų pilki ir tamsūs? O gal viską užgožia netvarka?
– Kaunas niekada nebuvo baltas, nors neseniai vienas jaunas mokslininkas ir buvo sumanęs akciją „Grąžinkime Kaunui baltą spalvą“. Manau, tai truputį naivu, nes net reprezentaciniai Kauno pastatai yra padengti granitiniu tinku.
Akis labiausiai bado skurdas ir nešvara. Kaunas yra pilkas ir purvinas, nes daugelis pastatų yra apleisti, nušiurę, tinkas apsinešęs purvu, nutrupėjęs. Pastatus privalu remontuoti, naujinti, valyti.
– Kokių, jūsų manymu, Kaune trūksta visuomeninės paskirties pastatų?
– Trūksta modernių kultūrinės paskirties objektų. Tačiau nemanau, kad reikėtų statyti tradicinius muziejus, kurių Kaune tikrai nestinga.
Džiaugiuosi, kad Kaune iškils Mokslo ir technologijų centras. Kongresų rūmų statybų idėjos man kelia abejonių. Bet kas žino, jeigu turėtume rūmus, gal būtų kviečiami ir kongresai?
– Kokias opiausias Kauno problemas šiuo metu įžvelgiate? Ir ką pirmiausia, kaip architektė, keistumėte?
– Labai skaudu, kad apleidžiami tokie išskirtinės architektūros visuomeniniai pastatai, paveldo objektai kaip Centrinis paštas, buvęs Pieno centras, kiti. Juk apleistas pastatas pasmerktas išnykti.
Ieškodamos patogumo mokslo įstaigos iš šių statinių keliasi į modernesnius. Mano įsitikinimu, mokslo šventovėms turėtų būti garbės ir prestižo reikalas naudotis pastatu, turinčiu istorinę vertę.
Žinoma, tokie pastatai ne tik švietimo ir kultūros įstaigų reikalas. Turėtų būti aiškus miesto ir visos valstybės sprendimas, kad šiems pastatams prižiūrėti skirtų pakankamai lėšų ir dėmesio.
– Tarp Kauno architektų pasigirsta įvairių ginčų, dažnai nuomonės susikerta dėl vieno ar kito objekto. Ar tokiai, palyginti nedidelei, architektų bendruomenei sudėtinga rasti vieningą sprendimą?
– Kiekvienas architektas turi savo požiūrį į architektūrą, estetiką, funkcionalumą. Todėl visus architektų ginčus ir vadinamuosius nesutarimus vadinčiau diskusijomis. Tai nėra išskirtinis Kauno ar Lietuvos reiškinys. Nuolat diskutuojama visame pasaulyje. Beje, ginčų, teismo procesų, nesutarimų dėl autorystės Kaune netrūko ir tarpukariu. Visos diskusijos ir ginčai yra kūrybos proceso variklis.
– Architektams nestinga įvairių idėjų, kaip pagyvinti Kauną, bet jų sumanymai retai įgyvendinami. Ar taip yra tik todėl, kad trūksta lėšų? O gal stinga visuomenės palaikymo, pilietiškumo, drąsos?
– Architektai turi originalių idėjų, jas siūlo. Daugelis šių idėjų tikrai vertos dėmesio. Tačiau sumanymų, išskyrus privačius užsakymus, mieste įgyvendinama labai nedaug. Finansai lemia labai daug, bet miestiečių valios taip pat trūksta. Parašyti atsiliepimą ar piktą komentarą po vienu ar kitu straipsniu dar nėra pilietinė pozicija.
Miestiečiai turėtų nustoti būti abejingi ir vangūs. Jeigu žmonės būtų aktyvesni, miesto valdžia būtų priversta išgirsti kauniečių balsą. Galėtų vykti net protestai, kad vieni ar kiti procesai būtų sustabdyti arba, priešingai, įsivažiuotų.