Irake gimusi, tačiau Didžiojoje Britanijoje gyvenanti architektė ir dizainerė Z.Hadid – viena įžymiausių pasaulyje. Pirmoji moteris, gavusi prestižinį Pritzkerio apdovanojimą, kuris neretai vadinamas Nobelio architektūros premija, įvertinta Britų imperijos 3-iojo laipsnio ordinu.
Z.Hadid talentas atsiskleidžia ir kituose projektuose. Pasaulinio garso architektė kuria teatro dekoracijas, instaliacijas, baldus, šviestuvus, interjerus ir net avalynę.
Jos tapyti paveikslai puikuojasi žinomų muziejų kolekcijose, o paskaitos ir architektūros meistriškumo pamokos pritraukia pilnas sales visame pasaulyje.
Zaha gimė Bagdade klestinčio verslininko ir politiko šeimoje. Jos tėvas Muhammadas Hadidas, puoselėjęs vakarietiškas vertybes, tris savo vaikus – dukterį ir du sūnus – augino kaip laisvas asmenybes.
Zaha žaidė su armėnų, žydų, kurdų vaikais, nenešiojo hidžabo. Hadidų šeima gyveno šiuolaikinio stiliaus name, daug keliavo, lankė parodas, bendravo su garsiais architektais.
Iš pradžių mažoji Zaha svajojo tapti dainininke ar dizainere, bet būdama 11 metų tvirtai apsisprendė, kuo nori būti.
Gavusi išsilavinimą katalikų vienuolyno mokykloje ir Beiruto (Libanas) amerikietiškojo universiteto Matematikos fakultete, 1972-aisiais atvyko į Londoną studijuoti architektūros.
Jos dėstytojai buvo garsūs architektai – avangardizmo atstovai, tokie kaip graikas Elia Zenghelis ir olandas Remas Koolhaasas.
Pastarasis, laikęs Zahą talentingiausia studente, pakvietė ją į savo architektūros biurą „Office for Metropolitan Architecture“ (OMA). Ten išdirbusi vos trejus metus, pasirinko kitokį gyvenimą: dėstė architektūrą, projektavo, bet užsakymų nebuvo.
1983-iaisiais Z.Hadid aplankė didžiulė sėkmė – jos parengtas sporto klubo ant kalno viršūnės projektas laimėjo Honkonge surengtą konkursą. Vertinimo komisija buvo sužavėta ir priblokšta geometrinių abstrakcijų kompozicijos idėjos, kuri nepaisė jokių gravitacijos dėsnių.
Bet tuo metu Honkongą buvo rengiamasi grąžinti į Kinijos sudėtį ir užsakovui rizika dėl sporto klubo statybos pasirodė pernelyg didelė – šio projekto buvo atsisakyta.
Po konkurso Z.Hadid įkūrė Londone savo studiją „Zaha Hadid Architects“, kur jai talkino penki darbuotojai. Bet laikas bėgo, o ji vis dar turėjo popierinio kūrėjo reputaciją.
Įdomiais, drąsiais projektais pagarsėjusi architektė nugalėdavo konkursuose, bet niekas nesiryžo įgyvendinti pernelyg neįprastų jos idėjų, kurios pažeisdavo fizikos dėsnius, sąlyginėmis pavertė tokias sąvokas kaip grindys ir lubos.
Z.Hadid pelnė ekscentriškos keistuolės vardą, be to, ji buvo moteris, atvykusi iš trečiojo pasaulio.
„Zaha Hadid Architects“ vertėsi iš nedidelių užsakymų: barai, baldai, dizainas. Bet irakietė nenuleido rankų ir atkakliai dirbo.
Po dešimties metų gavo užsakymą iš Vokietijos – suprojektuoti baldų bendrovės „Vitra“ ugniagesių būstinę Veilyje prie Reino. Ir šis statinys, savo forma labai panašus į amerikietišką bombonešį „Stealth“, tapo pirmuoju sėkmingai įgyvendintu Z.Hadid karjeros projektu.
Paskui ji laimėjo operos teatro statybos Kardifo įlankoje (Didžioji Britanija) konkursą. Bet anuliavęs jo rezultatus užsakovas paskyrė naują. Kai ir vėl nugalėjo Z.Hadid, šio objekto statybos buvo apskritai atsisakyta.
Architektė, kurios triumfas tapo jos asmeniniu įžeidimu, nepalūžo. 1997-aisiais ji gavo naują – šiuolaikinio meno centro statybos Sinsinatyje (JAV) – užsakymą.
Z.Hadid projektas priminė vertikalią gatvę: vietoj aukštų – įvairios nuosekliai pasikartojančios erdvės, virš vestibiulio – didžiuliai metalo ir betono lygiagretasieniai, grindinio plytos sklandžiai pereina į grindis, salės įvairių formų ir skirtingo aukščio lubomis, skirtingų lygių grindys – visa tai jungia milžiniška šachta ir zigzago formos laiptai.
Sinsinačio šiuolaikinio meno centro projektas sukėlė didžiulį architektūros specialistų susidomėjimą. Netrukus Niujorko Guggenheimo muziejus užsakė Z.Hadid parengti savo filialo Taivane projektą.
Pagaliau ji buvo pastebėta, kritikai liovėsi priekaištauti, kad jos beprotiškos idėjos neįgyvendinamos, kai kurie net pavadino perspektyviausia artimiausio dešimtmečio architekte. Pagal Z.Hadid projektus pradėta statyti objektus.
Prestižinė Pritzkerio premija buvo tarsi avansas – nevaržoma irakietės fantazija turėjo pakeisti architektūrą. Taip ir atsitiko.
Kad pasaulio architektai prabyla kitokia kalba, akivaizdžiai byloja stiklinis bokštas Milane (Italija), panašus į nukritusį medį dangoraižis Monpeljė (Prancūzija), šokantys bokštai Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai).
2010–2011 metais Z.Hadid laimėjo britų skiriamą Stirlingo premiją už nacionalinio XXI amžiaus meno muziejaus Romoje ir Evelyn Grace akademijoje Londone projektus.
Dabar pagal Z.Hadid projektus kasmet pasaulyje iškyla po penkis statinius, užsakymų ji turi dešimčiai metų į priekį.
Net Artimieji Rytai pripažino, kad moteris gali tapti įžymia architekte. Z.Hadid gavo užsakymus parengti kultūros centro ir tilto šeichui Zayedui atminti Abu Dabyje, šiuolaikinio meno muziejaus Bahreine ir Irako centrinio banko pastatų projektus.
Architektė turi daug priešų, nes įsiveržė į tradiciškai vyriška laikomą sritį. Kalbama, kad keistuose jos statiniuose nepatogu dirbti, jos projektai kartojasi, jie nuspėjami ir juos lengva kopijuoti, – Kinija taip ir padarė.
Pasak Z.Hadid kritikų, jos sukurtų „plaukiančių“ statinių stovi visame pasaulyje, ji – tarsi architektūros pasaulio Lady Gaga – popsinė, atkreipianti dėmesį, bet jau ne išskirtinė.
Kartais jos statiniai apibūdinami šmaikščiai, o kartais – užgauliai. Z.Hadid suprojektuotas Kataro stadionas vadinamas „milžiniška vagina“, šiuolaikinio meno muziejus MAXXI Romoje lyginamas su didžiuliu žarnynu, Tokijo stadioną architektas Arata Isozaki palygino su vėžliu, laukiančiu, kada Japonija panirs po vandeniu, o jis galėtų ten plaukioti.
Z.Hadid projektams įgyvendinti reikia didžiulių plotų ir biudžeto, o dabar madingas racionalumas. Be to, jos futuristiniai statiniai užgožia senas statybas.
„Ji stato nematytas formas tik dėl formos, visiškai nekreipdama dėmesio, kas yra aplink“, – rašo jos kritikai.
„O ko gi norėtumėte? Aš nestatau mielų mažų namelių“, – atkerta Z.Hadid.
Moteris vadina save pasaulietine musulmone. Neištekėjo, vaikų neturi, visas jos gyvenimas – karjera, profesija. Bet ji savęs nelaiko auka ir dėl nieko nesigaili.
Tiesa, kartą įžymioji architektė prasitarė: „Jei būčiau sutikusi savo žmogų, gal būčiau susilaukusi vaikų.“
Paklausta, ar turi draugą, atsako trumpai: „Apie tai nenoriu kalbėti. Tai – asmeniška.“
Z.Hadid – stipri, materialiai nepriklausoma asmenybė. Trykšta energija, o žmones veikia taip, lyg būtų demonas. Kai pavadinama ateive iš kitos planetos ir burtininke, architektė juokdamasi atsako: „Visuomet atrodžiau neįprastai, nesakysiu, kad gražiai. Žmonės mane kažkodėl visada laikė kino žvaigžde, bet aš kitokia!“
Z.Hadid veikiau panaši į operos dievaitę: emocinga, temperamentinga, išraiškingos akys ir tankūs kaštoniniai plaukai. Ji nešioja laisvus drabužius, dažniausiai juodus, ant pirštų – stambius žiedus.
Angliškai kalba su siaubingu akcentu, dėl bemiegių naktų ir daugybės surūkytų cigarečių – gerkliniu balsu.
Z.Hadid vairuoja BMW, jai patinka amerikiečių serialai, prekių ženklų „Comme des Garçons“, „Yohji Yamamoto“ ir „Issey Miyake“ drabužiai ir kvepalai.
Architektė jau seniai domisi mada: „Lacoste“, Karlui Lagerfeldui ir „Swarovski“ kūrė avalynės, bižuterijos ir šviestuvų.
Didžiausia Z.Hadid svajonė – kada nors gyventi prie jūros.
„Bet savo svajonės namą architektas gali pasistatyti tik per karjeros ir gyvenimo saulėlydį“, – įsitikinusi Z.Hadid.
O kol kas architektės bute Londone jaukumo ne daugiau nei automobilių salone: baltas beveidis tarsi chirurgo operacinė būstas be jokių mielų mažmožių, užuolaidų, paveikslų. Virtuvės nėra: namie Z.Hadid negamina.
Pagal jos projektus sukurti baldai atrodo tarsi būtų atkeliavę iš kokios tolimos planetos: beformiai pastiprinto stiklo pluošto gabalai, galintys virsti skalbinių dėžėmis ir kėde. Ir kam šautų į galvą, kad trys išlenktos sublokuotos sidabrinės kolonos – tai arbatos servizas?
Miegamasis taip pat baltas, bet švelnesnių formų: lova jau panaši į lovą, ant grindų – rytietiškas kilimas, ant stalo – jos masyvūs papuošalai, ant sienos – didžiulis ekranas.
„O kai skaitote, kur sėdite?“ – svečiai ne kartą teiravosi būsto šeimininkės. „Ant lovos“, – atsako Z.Hadid.
Praėjusių metų spalį Londonas šurmuliavo: Z.Hadid ir jos ilgametis partneris Patrickas Schumacheris slapta susižadėjo. Visi laukė tolesnių pikantiškų žinių, bet architektės spaudos tarnyba pranešė, kad tai viso labo gandai.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
* * *
Ji – tarsi architektūros pasaulio Lady Gaga – popsinė, atkreipianti dėmesį, bet jau ne išskirtinė.
* * *
Z.Hadid pelnė ekscentriškos keistuolės vardą, be to, ji buvo moteris, atvykusi iš trečiojo pasaulio.
Projektas Vilniuje žlugo
Į Vilnių buvo atvykę trys tarptautinį pripažinimą pelnę architektai: Lenkijoje gimęs Danielis Libeskindas, irakiečių kilmės britė Zaha Hadid ir italas Massimiliano Fuksas.
Visi pristatė įspūdingus Vilniaus daugiafunkcio centro projektus. Jų darbus vertinusi tarptautinė komisija nugalėtoja paskelbė Z.Hadid.
Bet sumanymas Vilniuje įkurti Niujorko Guggenheimo ir Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų filialą žlugo. Naujas daugiafunkcis maždaug 12–14 tūkst. kv. metrų ploto kultūros centras turėjo išaugti prie sostinės Baltojo tilto.
Lakios Zahos frazės
Esu feministė, nes tikiu, kad moterys yra protingos, gabios ir siekiančios užsibrėžto tikslo.
Žmonės man pataria sumažinti tempą arba visai sustoti – išeiti į pensiją. O aš atsakau: kas toliau? Kuo užsiimsiu? Kasdien darysiu manikiūrą?
Būti architekte, jei esi moteris ir užsienietė, labai sunku. Juo labiau jei kuri ką nors nenormalaus. Manau, kad man viskas pavyko, nes žmonės tiesiog nežinojo, kaip reaguoti: elgiausi kaip beprotė, kartais buvau pikta ir suirzusi, bet atkakli, ryžtinga ir visuomet savo sumanymų entuziastė.
Diplomatija – ne pati stipriausia mano savybė. Nemoku gerintis prie žmonių!
Jei norite lengvo gyvenimo, nebūkite architektu.