Anaiptol ne visi sovietmečiu pagal, atrodytų, vieną kurpalį pastatyti daugiabučiai yra nykūs ir architektūros požiūriu beverčiai.
Taip tvirtino daktaro disertaciją apie sovietinius daugiabučius parašęs architektas bei knygų leidėjas iš Vokietijos Philippas Meuseris.
– Kaip nutiko, kad nuobodūs, pilki sovietiniai daugiabučiai prikaustė jūsų dėmesį daugeliui metų? – tokį klausimą pateikėme neseniai Vilniuje viešėjusiam architektui Ph.Meuseriui.
– Niekada nemaniau, kad jiems tyrinėti ir aprašyti skirsiu daugiau nei 10 metų. Bet, kai pirmąsyk apsilankiau buvusiose sovietinėse respublikose, mane pribloškė tipinių daugiabučių įvairovė.
Norėjau sužinoti apie juos daugiau, bet nebuvo jokios informacijos. Tai mane ir pastūmėjo imtis tyrimo pačiam.
– Kur matėte įdomiausią sovietinį daugiabutį ar mikrorajoną?
– Įdomiausi ir gražiausi tokie namai stovi Taškente, Uzbekistane. Jie, tiesą sakant, mane ir pastūmėjo pradėti tyrimą.
Lygiai prieš 50 metų vykusio žemės drebėjimo metu Taškentas buvo smarkiai apgriautas.
Prasidėjus namų rekonstrukcijos procesui, kurį, žinoma, lydėjo sovietinė propaganda apie tautų draugystę, į Taškentą projektuoti naujų būstų buvo atsiųsta daug architektų iš kitų sovietinių respublikų.
Tad šis miestas yra tipinių daugiabučių muziejus po atviru dangumi. Anksčiau buvau matęs tipinius daugiabučius Rytų Berlyne, bet jie visiškai nublanko prieš egzotišką uzbekų sostinės daugiabučių, papuoštų mozaikomis, grožį.
Šiandien skirtinguose Taškento mikrorajonuose galima atskirti, kuriuos pastatus kurių sovietinių šalių architektai ir statybininkai projektavo ir statė.
Kiekvienos šalies atstovai įsiamžino pastatų fasaduose įrašydami sveikinimus Taškentui ar kitokiomis dekoracijomis.
Ten yra ir Lietuvos architektų sukurtas penkiaaukščių pastatų ansamblis, kuriame esančių būstų kokybė – geresnė.
– Tipinio daugiabučio idėja atsirado Vakaruose. Kaip ji atkeliavo į Sovietų Sąjungą?
– Po Antrojo pasaulinio karo iš griuvėsių kylanti Europa susidūrė su visiškai nauju iššūkiu – statyti kuo greičiau ir daugiau.
Tipinio būsto idėją Prancūzijoje populiarino inžinierius Raymond’as Camus. Sovietų Sąjunga, nusipirkusi vadinamosios Camus sistemos licenciją, pirmuosius daugiabučių elementų gamybos fabrikus pastatė Baku ir Taškente.
– Tyrimo metu radote apie 500 skirtingų daugiabučių projektų. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
– Tarp šių 500 yra keli projektai, kurie įvairiose šalyse buvo priderinti prie skirtingų klimato, seisminių sąlygų, grunto savybių ir atitinkamai pavadinti skirtingais pavadinimais. Tad iš esmės skirtingų projektų skaičius apsiribotų 200.
Šiuos projektus galima palyginti pirmiausia pagal statybos elementų tipą: vieni namai statyti iš plytų, blokų, kiti – iš plokščių, treti – iš tūrinių elementų, kitaip tariant, konteinerių.
Skiriasi taip pat ir būsto dydis. Didžiuosiuose miestuose – Maskvoje, Sankt Peterburge – būstai labai maži, o Kaukaze, Centrinėje Azijoje pastatyta erdvių būstų šeimoms, turinčioms 5 ir daugiau vaikų.
– Kaip sovietinių daugiabučių projektuose atsiskleidžia kultūriniai savitumai?
– Tipinio būsto idėja atspindi ideologinį tikslą sukurti naują visuomenę ir jos narį – Homo sovieticus, kuris būtų ne kokios nors tautos atstovas, o Sovietų Sąjungos pilietis.
Pagal šią ideologiją visi žmonės nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno turėtų gyventi vienoduose būstuose.
Bet nuo 8-ojo dešimtmečio ši idėja patyliukais buvo pripažinta nevykusia ir pastatai tapo labiau pritaikomi prie vietos kultūros, tradicinės architektūros.
– Kaip fasadų puošyba derėjo su reikalavimu statyti namus itin pigiai?
– Taškente sutikau architektą, kuris sukūrė per 200 skirtingų mozaikų daugiabučių fasadams. Apie 2 procentus daugiabučio statybos biudžeto buvo skiriama menui.
Šis architektas sukūrė unikalų nebrangios fasadų puošybos metodą: formos dugne prieš pilant betoną jis iš smulkių keraminių plytelių skeveldrų sudėliodavo piešinį.
Projektuodami būstus architektai buvo priversti laikytis statybos reglamentų.
Be to, pastatų išdėstymas teritorijoje arba planai atskleidžia pramoninės gamybos subtilybes. Pavyzdžiui, atstumas tarp pastatų būdavo toks, kad du arba daugiau statinių būtų galima pastatyti naudojant vieną statybinį kraną.
Buto lubos negalėjo būti aukštesnės negu trys metrai, nes nebuvo įmanoma transportuoti bloko, aukštesnio nei trys ir platesnio nei šeši metrai. To neleido ribota sunkvežimių galia ir net tiltų aukštis.
– Didžioji dalis sovietinių daugiabučių buvo pastatyti jau prieš daugelį dešimtmečių. Kokia jų būklė ir likimas šiandien skirtingose šalyse?
– Sovietiniai daugiabučiai paplitę 15 buvusios SSRS šalių. Visos jos tvarkosi skirtingai. Baltijos šalys turi progą pasinaudoti ES parama ir juos renovuoti pagal europinius standartus.
Vargingesnėse šalyse, pavyzdžiui, Uzbekistane ar Turkmėnistane, žmonės gyvena daugiabučiuose-lūšnose. Per visus tuos metus namai nebuvo prižiūrimi, todėl jų būklė siaubinga. Žmonės nei jaučia atsakomybės, nei turi lėšų remontui.
O Rusijoje prasidėjo didžiulė programa, veikia apie 10 fabrikų, kuriuose gaminami nauji blokinių namų elementai, o iš jų bus statomi nauji daugiabučia – dangoraižiai.
Vokietijoje taip pat vyksta ginčai, ką daryti su socialistiniais daugiabučiais. Jau dešimtmetį svarstoma, ar juos nugriauti, ar sumažinti, ar pritaikyti šiuolaikiškam gyvenimo būdui – jungti kelis butus į vieną, įrengti stogo terasas, sutvarkyti viešąsias erdves.
Tuo metu, kai daugiabučiai buvo statomi, žemė nebuvo nekilnojamojo turto objektas. Pastatus galima buvo išdėstyti netankiai, žaliose teritorijose. Tai leidžia sukurti labai aukštos kokybės gyvenamąją aplinką.
Tačiau dalis specialistų teigia, kad sovietinius daugiabučius geriau iškart nugriauti, o ne remontuoti, nes medžiagų ir statybos darbų kokybė ypač žema.
Yra kelios daugiabučių serijos, kurios būdavo statomos per greitai ir joms naudotos labai prastos kokybės medžiagos. Dauguma vadinamųjų chruščovinių namų statyti 25–30-iai metų ir niekas neketino jų remontuoti.
Manau, kad būtent tokius daugiabučius tikrai labiau apsimoka nugriauti, negu investuoti į žemos kokybės pastato renovaciją.
– Ar Lietuvoje yra šios blogosios serijos daugiabučių?
– Esu tikras, kad jų tikrai turite. Jeigu 4–5 aukštų namas pastatytas šeštajame dešimtmetyje, o išorinės sienos yra laikančiosios – tai yra ant jų atremtos perdangos – tai gali būti vienas tokių namų.
– Ar šiandien iš elementų surenkamų daugiabučių idėja dar gyva?
– Tokių būstų statoma ir dabar. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nauji iš elementų surenkami daugiabučiai yra itin kokybiški ir juose gyvena aukštesnės socialinės klasės atstovai.
Londono olimpinis miestelis taip pat pastatytas iš gamyklose pagamintų įdomios, patrauklios išvaizdos elementų. Rusijoje – priešingai, tokie daugiabučiai statomi kaip socialinis būstas.
O Vokietijoje, turėdami daugiau nei milijoną pabėgėlių, šiandien vėl kalbame apie tai, kaip atgaivinti tipinio būsto pramonę. Reikia tik pasimokyti iš praeities klaidų.
Šaltinis “Žinių radijas“