Žinomo architekto kūriniai pasakoja ne vieną istoriją

Vienas garsiausių pasaulio architektų Danielis Libeskindas šiuo metu dirba su trimis dešimtimis naujų projektų visame pasaulyje, vienas jų iškils ir Vilniuje. Neseniai sostinėje apsilankęs kūrėjas pasidalijo savo nuomone apie tai, ko reikia augantiems ir tobulėjantiems miestams, tokiems kaip Vilnius.

Karališkasis Ontarijo muziejus Toronte (Kanada) sulaukė prieštaringų vertinimų.
Karališkasis Ontarijo muziejus Toronte (Kanada) sulaukė prieštaringų vertinimų.
Neseniai baigtas gyvenamasis kompleksas „Zlota 44“ Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
Neseniai baigtas gyvenamasis kompleksas „Zlota 44“ Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
Prieš penkerius metus po rugsėjo 11-osios atakų įgyvendintas „Ground Zero“ projektas Niujorke – ko gero, vienas svarbiausių D.Libeskindo darbų.
Prieš penkerius metus po rugsėjo 11-osios atakų įgyvendintas „Ground Zero“ projektas Niujorke – ko gero, vienas svarbiausių D.Libeskindo darbų.
Architektas D.Libeskindas.
Architektas D.Libeskindas.
„Kö-Bogen“ kompleksas sujungė Diuseldorfo (Vokietija) centrinį parką ir istorinį miesto komercinį centrą.
„Kö-Bogen“ kompleksas sujungė Diuseldorfo (Vokietija) centrinį parką ir istorinį miesto komercinį centrą.
6 milžiniški dangoraižiai ir vienuolika vilų Singapūre 2008 m. pelnė prestižinį BCA „BCA Green Mark“ apdovanojimą.
6 milžiniški dangoraižiai ir vienuolika vilų Singapūre 2008 m. pelnė prestižinį BCA „BCA Green Mark“ apdovanojimą.
Zhang Zhidongo ir Šiuolaikinės industrijos muziejus Uhane (Kinija).
Zhang Zhidongo ir Šiuolaikinės industrijos muziejus Uhane (Kinija).
Pirmasis architekto D.Libeskindo projektas – Žydų muziejus Berlyne (Vokietija) – buvo užbaigtas 1999-aisiais.
Pirmasis architekto D.Libeskindo projektas – Žydų muziejus Berlyne (Vokietija) – buvo užbaigtas 1999-aisiais.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2016-05-23 09:18, atnaujinta 2017-05-24 15:06

– Natūralu, kad bėgant šimtmečiams viso pasaulio miestai labai keitėsi. Kokie, jūsų nuomone, pagrindiniai XXI amžiaus miesto bruožai?

– Miestai, kaip ir žmonės, dalyvauja nuolatinėse varžytuvėse. Man yra tekę aplankyti daugybę šalių ir miestų, kurie jas pralošė. Kalbėdamas apie varžytuves turiu omenyje ne tik lenktynes dėl investicijų, energijos, kultūros, bet ir dėl darbo vietų bei išsilavinimo. Visus šiuos dalykus galime laikyti XXI amžiaus vertybėmis.

Puikiai žinote, kas nutinka miestams, kurie nesivaržo tarpusavyje, vienas tokių pavyzdžių galėtų būti Venecija. Ko gero, gražiausias miestas pasaulyje virto vieta, kurioje miestiečiai nebeišgali gyventi, neranda darbo, sėkmingai čia veikia tik turizmo ir paslaugų sektoriai.

Apmaudu, kad niekas neinvestavo į miesto atnaujinimą, kuris būtų galėjęs padėti išlaikyti jo istorinį palikimą. Štai kodėl Venecija šiuo metu skęsta ir fiziškai, ir morališkai. Tokia lemtis gali ištikti bet kurią pasaulio vietą, nes nėra jokių garantijų, kad miestas išliks patrauklus ir patogus gyventi.

– Ar galėtumėte išvardinti penkis mėgstamiausius miestus ir penkis miestus, kurie turi daugybę potencialo ateityje virsti patraukliais ir patogiais gyventi?

– Tai labai sunku. Geriausiais tradiciškai laikomi Kopenhaga, Oslas ar Ciurichas, tačiau jie tikrai nėra mano mėgstamiausi. Miestai gražūs, tačiau jie statiški, mažai kintantys. Visai neseniai baigiau gyvenamąjį kompleksą „Zlota 44“ Varšuvoje, mieste, kurį puikiai pažįstu nuo vaikystės. Varšuva yra keičiama sistemiškai, manau, ateityje ji vaidins svarbų vaidmenį Europos kontekste.

Gyvenu Niujorke, tačiau man patinka ir Berlynas, nes abu šie miestai dar nėra baigti. Milanas taip pat nėra užbaigtas, be kita ko, jame netrukus iškils didžiulis mano kuriamas projektas „CityLife“. Anksčiau šis didingas Italijos kultūros centras architektūros požiūriu buvo vertinamas kaip jau užbaigtas, tačiau matome, kad jis plečiasi ir šiuo metu sparčiai varžosi su Londonu ar Frankfurtu.

Manau, jog miestų valdžia ar jame gyvenantys žmonės neturėtų manyti, jog jiems nebereikia gyventojų, architektų ar kitų talentų iš užsienio, juk būtent toks požiūris sužlugdė daugybę pasaulio miestų.

Kai laimėjau architektūros konkursą dėl Karališkojo Ontarijo muziejaus Toronte (Kanada), mano projektas sulaukė prieštaringos reakcijos.

Pusei miestiečių jis patiko, o kita pusė projekto tiesiog neapkentė. Tačiau radikali muziejaus išvaizda paskatino Toronto renesansą – miestas pradėjo keistis, dabar jis tampa panašesnis į Niujorką. Tai dar kartą įrodo, jog miestai turėtų būti atviresni užsieniečiams ir kitokioms idėjoms.

Kai pradėjau dirbti su projektu „Ground Zero“ Niujorke, ši buvusi pasaulio prekybos centro vieta buvo tarsi juodoji skylė. Niekas nenorėjo lankytis ar keltis gyventi į Žemutinį Manhataną, žmonės kalbėjo, jog ši vieta yra blogiausia visame Niujorke. Tačiau dirbdamas su projektu rinkausi drąsius sprendimus – pusę šios erdvės skyriau visuomenei, o ne privatiems investuotojams.

Projektas „Ground Zero“ pradėtas 2003-iaisiais, nuo to laiko į Žemutinį Manhataną atsikraustė net 150 tūkst. žmonių. Dabar ši vieta yra brangiausia Niujorko dalis, čia įsikurti nori didžiausi viešbučiai ir prekybos centrai. Štai kaip nauja architektūra gali pakeisti žmonių požiūrį į vieną miesto rajoną.

– Ar Niujorkas – mėgstamiausias jūsų miestas?

– Gyvenu Niujorke, tad greičiausiai turėčiau atsakyti – taip. Tačiau kai grįžtu namo, ilgiuosi Berlyno arba mažų miestelių, kuriuose teko lankytis Kinijoje. Man taip pat labai patinka Vilnius. Jei šis miestas nekeltų simpatijų, niekada nebūčiau sutikęs jame dirbti. Be to, iš Vilniaus kilusi mano šeima, ji vėliau persikėlė gyventi į Lenkiją.

– Įgyvendinote daugybę įdomių projektų ir šiuo metu dirbate visame pasaulyje. Kuris projektas jums mieliausias?

– Kaip negalėčiau pasakyti, kuris iš trijų vaikų man mieliausias, nes juk negali kurio nors vieno išskirti, taip ir dėl projektų. Nepaprastai džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti tokioje vietoje, kuri yra visai netoli Palmyros, senovinio miesto, kurį nusiaubė „Islamo valstybė“. Tai Kurdistano regionas, kuriame bendradarbiaudamas su vietos valdžia kuriu kultūros centrą, skirtą kurdams, gyvenusiems įvairiuose pasaulio kampeliuose – Rusijoje, Sirijoje, Irane, Turkijoje.

Kosove, dar tik besivystančioje šalyje, po ketverių metų turėtų išdygti didžiulis gyvenamasis ir komercinis kompleksas kartu su kultūros centru, čia pat planuojame ir aikštę bei parką. Pavyzdžiui, Kinijoje kuriu gyvenamąjį pastatą darbininkams, jis bus skirtas mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, kurie šluoja gatves, dirba virtuvėse.

Taip pat savo darbuose daug dėmesio skiriu ne tik dizainui, bet ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams. „Reflections“ – vienas mano gyvenamųjų kompleksų Singapūre – sukurtas naudojant natūralią vandens filtravimo sistemą, saulės kolektorius ir energiją taupantį apšvietimą.

Panašūs sprendimai panaudoti ir kituose skirtinguose projektuose – komercijos centre „Crystals“ Las Vegase (JAV), „L Tower“ biurų pastate Toronte ar gyvenamajame komplekse „Magnet“ Albanijoje.

– Ne paslaptis, kad neseniai vykusio k18B architektūros konkurso Vilniuje rezultatai sukėlė skirtingą žmonių reakciją. Ar panašių reakcijų sulaukia ir kiti jūsų projektai?

– Pirmasis mano sukurtas pastatas buvo Žydų muziejus Berlyne. Rengiant jo projektą viename labiausiai gerbiamų Vokietijos architektūros žurnalų „Bauwelt“ pasirodė straipsnis, kuriame žymūs architektai ir istorikai ragino užkirsti kelią muziejaus statyboms. Jie tvirtino, jog šis pastatas nepatrauks lankytojų ir taps tikra Berlyno piktžaizde.

Tačiau jie klydo – dabar šis muziejus yra labiausiai lankomas visame mieste.

Kai kitame architektūros konkurse varžiausi dėl galimybės statyti Denverio meno muziejaus priestatą, konkursą per nacionalinę televiziją stebėjo milijonai žiūrovų. Mano projektas sukėlė daugybę ginčų ir diskusijų, vis dėlto galiausiai jis tapo populiaria miesto dalimi ir žmonės jį pamėgo.

Mano jau minėtas projektas „Ground Zero“ Niujorke taip pat buvo labai prieštaringai vertinamas. Kone kiekvieną dieną mano pavardė atsidurdavo laikraščių ir žurnalų antraštėse, o visuomenė buvo itin neigiamai prieš jį nusiteikusi.

Tačiau praėjus dešimčiai metų „Ground Zero“ tapo labiausiai lankoma vieta Jungtinėse Amerikos Valstijose – į ją plūsta ir turistai, ir vietos gyventojai. Aš nesistengiu provokuoti polemikos, tačiau nieko negaliu padaryti, ji nuolatos vyksta.

– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų atrasti architektų ir visuomenės bendrystę?

– Pateiksiu jums praktinį pavyzdį – vieną savo projektų Vokietijoje. Dėstydamas Liunenburgo universitete nusprendžiau kartu su savo studentais, kurie nėra architektai, suprojektuoti jiems reikalingus universiteto statinius.

Projektavimo darbai truko kelerius metus – nuostabu, kad studentai sukūrė objektą, atitinkantį jų pačių poreikius. Šis pastatas turėtų iškilti maždaug po pusantrų metų.

– Viename interviu esate minėjęs, kad architektūra padeda perteikti istoriją. Kokią istoriją pasakoja jūsų projektas Vilniuje?

– Istorijos skirtos ne tik vaikams prieš miegą, jos taip pat turi sužadinti emocijas. Manau, kad šio statinio istoriją pasakoja jo forma. Ji sukurta remiantis ne prieš jį esančiu Baltuoju tiltu, o šalia įkurtų pastatų geometrija. Statinio išvaizda sujungia šalia esančius objektus, tačiau tai tik viena pasakojamos istorijos dalių.

Kita istorijos dalis pasakoja, kaip turi atrodyti šiandieninė darbo erdvė, kaip turi atrodyti modernus viešbutis, kaip jame turėtų atsispindėti šviesa. Visa tai sudėtinga, kartais visą pasakojimą galima suvokti tik išvydus jau pastatytą kūrinį. Patikėkite, kiekvienas mano sukurtas pastatas atspindės pasakojimą, kurį norėjau perteikti, kartais šis pasakojimas pakeičia formą, kuri nustebina net mane patį.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.