Statybos menas, muzika, knygos ir žmona Nina, su kuria gyvena santuokoje
jau 47 metus – svarbiausi architekto D.Libeskindo gyvenimo dalykai.
Pateikiame įdomiausias interviu su amerikiečių kūrėju vietas.
– Pasaulyje išgarsėjote išskirtiniais projektais, tad pastarasis
projektas -- nebrangus būstai Vokietijos sostinės Berlyno priemiestyje
Reinikendorfe kelia nuostabą...
– Kainos požiūriu prieinamas gyvenamasis būstas -- neatidėliotina
didmiesčio problema. Esu laimingas atsiradus galimybei inovatyvius,
kainos požiūriu prieinamus būstus sujungti su savo architektūriniais
sumanymais.
– Perkopėte per 70 metų. Kodėl svarbus šis projektas?
– Tai susiję su mano biografija. Priešingai nei daugelis mano kolegų.
esu kilęs ne iš pasiturimos šeimos. Mano tėvai buvo darbininkai, ir dėl
to niekada nesvajojau statyti rūmų, net jei dabar to prašo turtingi
statybų užsakovai.
– Ir kokią įtaką kilmė turi jūsų statybos stiliui?
– Augau tekstilės darbininkų aplinkoje, Niujorko Bronkso rajone. Tai
buvo soacialiniai būstai be kondicionierių ir liftų. Tokios gyvenimo
sąlygos nepaliko man jokio neigiamo „prieskonio“, nes ten buvo
susibūrusi glaudi bendruomenė.
Dėl šios gyvenimo patirties itin svarbia man atrodo viešoji erdvė. Aš
suprantu kokią didelę reikšmę turi vaizdas, kurį mato pėsčiasis.
Kalbant konkrečiai, esminis dalykas -- sukurti patrauklius kelius ir
gatves, nes jie atvaizduoja gyvenamosios erdvės prailginimą. Reikia
siekti, kad kiekvienam piliečiui būtų sukurta tiek vietos kiek galima.
– Kas lemia gerą gyvenamąją erdvę?
– Mažiau buto dydis, didelę reikšmę turi dienos šviesa ir aplinka.
– Ką pasirinktumėte: brangų didelį butą ar gerą rajoną?
– Jaukus, teikiantis pasitenkinimą rajonas svarbiau, -- gyvas, įdomus,
daugiakultūrinis.
– Esate vienas inovatyviausių šio laikmečio architektų. Daugelis jūsų
kolegų teikia pirmenybę veikiau tradiciniam būstui dekoruotam pliušu,
tinku ir išklotam parketu. Kur jūs gyvenate?
– Pietų Manhatane esančiame lofte. Mūsų, vienuolikos aukštų pastate
esantys apartamentai yra labai dideli -- reikia vietos tūkstančiams
kompaktinių diskų ir knygų.
– Ar loftas įrengtas šiuolaikiniu stiliumi?
– Manęs nedomina senoviniai baldai ir minkštas interjeras. Mūsų būstas
yra senas, bet ne senovinis. Loftas nudažytas pagrindinėmis spalvomis,
turi labai didelius langus ir „šykščiai“ apstatytas baldais.
– Augote Lenkijoje, dvejus metus gyvenote Izraelyje, 1959 metais su
šeima išvykote į JAV. Dabar gyvenate Niujorke, bet vieną dešimtmetį
praleidote Berlyne. Dažnai keliaujate ir dirbate Europoje. Kur jūsų
tėvynė?
– Tarp visų šių vietų. Džiaugiuosi, kad galiu keliauti ir laiką leisti
Europoje ir Azijoje. Ilgėliau užtrukęs Niujorke, pasigendu Europos.
Kai esu Europoje, ilgiuosi Niujorko.
– 2003-aisiais grįžote į Niujorką ir prisidėjote prie projekto, kad
vėl būtų atstatytas nuo žemės paviršiaus nušluotas kvartalas aplink
buvusį Pasaulio prekybos centrą. Laimėjote lemiamą konkursą. Bet Pirmąjį
pasaulio prekybos centro dangoraižį, populiarų turistų tikslą ir kartu
sumbolį, sukūrė Davidas Childsas. Dabar sakote, jog jūsų projektas.
Kodėl?
– Žinoma, daugeliu aspektų būta ginčų, į kuriuos įsitraukė tiek daug
pusių, – miestas, investuotojai, aukų giminaičiai. Bet jau iš pradžių
buvo aišku, kad ne visus pastatus kurtų vienas architektas. Rezultatu
esu labai patenkintas.
– Kodėl būtent šis projektas buvo toks svarbus?
– Man labai patinka Pietiniame Manhatane esantis rajonas. Jau labai
seniai ten yra kvartalas, kur gyvenu ir dirbu. Po rugsėjo 11-osios
teroristinių išpuolių viskas buvo suniokota ir tai buvo labai
liūdna.
Dabar vėl viskas atgijo ir šis atgimimas – troškimo gyventi
patvirtinimas. Prie to galėjau prisidėti ir aš tuo didžiuojuosi.
– Esate išgarsėjęs ir muziejų projektais, pradedant Žydų muziejumi
Berlyne. Kas daro muziejų įdomų?
– Geras muziejus turėtų atspindėti istoriją ir būti gražus. Vienas mano
mėgstamiausių šiuo metu projektų – Kurdistano muziejus
Erbile (Irakas).
Statinį sudaro keturi fragmentai, vaizduojantys keturias šalis -- Iraną,
Iraką, Siriją, Turkiją, kur gyvena ši tauta. Viena architektūrinė linija primena
skerdynes Anfale, kai 1988-aisiais buvo nužudyti dešimtis tūkstančių
kurdų. Ten kaimuose kalbėjausi su daugeliu kurdų ir buvau sujaudintas jų
tragiškų likimų. Muziejus turėtų atspindėti ištvermę.
Nepaisant karo Irake labai tikiuosi, kad muziejus Erbile netrukus bus
pastatytas.
– Pastaruoju metu buvote pasinėręs į kitokią sritį – tikrai
fantastišką koncerto projektą 18 neįprastų Frankfurto (Vokietija) vietų.
Kas svarbiau – muzika ar statyti?
– Myliu muziką. Na, o kalbant apie architektūrą, -- ją laikau
muzikinio pasaulio išplėtimu. Tai viskas susiję tarpusavyje.
Parengė Ona Kacėnaitė