Lietuvos klasicizmo šedevru laikomos Arkikatedros istorija – kaip ant delno. Tuo gali įsitikinti kiekvienas praeivis, žingsniuojantis pro svarbiausius Lietuvos maldos namus.
Jau kitą savaitę Arkikatedros fasadą apraizgys pastoliai. O dabar jau galima stebėti, kaip pastatui pakenkė 1931 metų potvynis, kokias žymes paliko Antrojo pasaulinio karo audros.
Žvelgiant į sieną, nuo kurios nuskustas tinkas, matyti, kaip bėgant šimtmečiams kito Arkikatedros sienų spalva.
Jų būta visokių – nuo pastelinės iki ryškesnės rožinės.
Kulkos įstrigusios giliai
Bendrovės Restauracijos ir statybos tresto darbų vykdytojas Valdas Kurtinaitis prisipažino, kad Arkikatedros fasado remontas jam – vienas įdomesnių darbų. Įmonė taip pat tvarkys varpinės apačią, kuriai kenkia drėgmė, druska.
Arkikatedros fasadą prireikė remontuoti, nes pradėjo byrėti tinkas.
Pastarąjį kartą šventovės sienos buvo tinkuotos ir dažytos 2003-iaisiais. Tada skusdami fasadą darbininkai buvo vietomis pasiekę pirmąjį Arkikatedros tinko sluoksnį.
Dabar vėl nuskutus tinką išryškėjo kulkų žymės.
V.Kurtinaitis jų net nemėgino skaičiuoti, nes vien į fasadą jų per karą pataikė daugybė.
„Matyti tik tos kulkos, kurios į sieną pataikė tiesiai. Rikošetu atšokusių kulkų žymės buvo užtinkuotos ir jų nebematyti“, – pasakojo V.Kurtinaitis.
Vieną karabino trasuojamąją kulką jam pavyko išlupti. Paaiškėjo, kad ji yra 7,62 milimetro kalibro.
Kitos kulkos įstrigusios į sieną maždaug 5 centimetrų gylyje, kai kurios kiaurai perskrodusios plytas. Jų specialistai nemėgins išlupti.
Kulka, kuri bus rodoma Arkikatedros varpinės lankytojams, geros būklės.
Likusios sienoje labiau deformuotos, varinis korpusas sulinkęs, švinas sulindęs giliau.
Kodėl kariai šaudė į Arkikatedrą, lieka mįslė.
Juk joje nebuvo jokių gynybinių įtvirtinimų. Gali būti, kad pasileidę į ataką jie pleškino į visas puses ir į maldos namus pataikė netyčia.
Pamatus tvirtino poliais
Nuskutus tinką taip pat atsivėrė didžiulis plyšys. Tai – po 1931 metų balandžio 24–26 dienomis kilusio potvynio likęs įtrūkis. Tada patvinus Neriai ir Vilniai vandens lygis pakilo 6–8 metrus.
Po potvynio Arkikatedros būklė tapo avarinė: perstatant L.Stuokos-Gucevičiaus pastatą buvo naudojami mediniai poliai, kad sustiprintų pamatų pagrindą.
Per potvynį jie buvo paplauti ir nustojo funkcionuoti.
Pamatai tapo nestabilūs, todėl Arkikatedros sienos pradėjo trūkinėti. Įtrūkių suskaičiuota per šimtą.
Ryškiausi buvo matomi frontone – jis suskeldėjo į 11 dalių.
Po potvynio taip pat įdubo grindys Šv.Kazimiero koplyčioje, tad norint išvengti nelaimingų atsitikimų ją teko uždaryti.
Kad pavyktų išvengti Arkikatedros griūties, lenkai samdė geriausius specialistus.
Anot V.Kurtinaičio, tai akivaizdu ir dabar: kai kurie darbai atlikti taip gerai, kad stebina net ir šiuolaikinius specialistus: „Arkikatedra yra sutvirtinta daugybe gręžinių. Dabar taip dangoraižius stato.“
Sukurtas bažnyčios gelbėjimo komitetas nusprendė, kad pamatus reikia tvirtinti naujais gelžbetoniniais poliais.
Jų buvo įgręžta net 140, šie darbai kainavo daugiau nei 1 mln. zlotų.
Dažus maišo Vokietijoje
Šiomis dienomis pradėję Arkikatedros remontą specialistai iki žiemos tikisi sutvarkyti dalį fasado, vieną piliastrą ir kolonas.
Jeigu oro temperatūra nukris žemiau 5 laipsnių, remonto darbus teks nutraukti.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos užsakyti remonto darbai vykdomi labai atsakingai – medžiagos vežamos iš Vokietijos, ten net maišomi dažai.
