„Graži mūrinė struktūrėlė. Viena elegantiškesnių. Koks griovimo motyvas? Nedžiugina...?“ – šaiposi žvaigždė iš Kauno Audrys Karalius.
Diskusiją, kas ir kodėl griauna Vrublevskių bibliotekos priestatą, savo paskyroje išprovokavo šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas, įdėjęs kelias griaunamo pastato nuotraukas.
Kūrėjų bendruomenė nerimauja, kad 1974–1976 m. architekto Alfredo Brusoko suprojektuotas pastatas išnyks iš Vilniaus žemėlapio. Kaip ir jau ne vienas šio laikotarpio architektūros kūrinys.
„Šiandien buvau šokiruotas pamatęs, kad šis grožis griaunamas, – neslėpė A.Ambrasas. – Ir didžiausia bėda ta, kad mes nieko apie tai nežinome, nežinome, kaip panašūs projektai yra derinami, jie nėra aptariami nei su visuomene, nei su kolegomis.
Kadangi nebuvo pristatytas Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai (VAUET), kas yra bibliotekos rekonstrukcijos autoriai, nežino ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS). „Matyt, projektas neužkliuvo nei savivaldybei, nei Kultūros paveldo departamentui, kitaip jie būtų liepę pristatyti VAUET“, – nuo platesnio komentaro susilaikė LAS atstovė Rūta Leitanaitė.
Kas atsakingas už šią rekonstrukciją negalėjo prisiminti ir projekto rangovo – įmonės „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Dalius Gecevičius.
„Jei vengiama viešumo, tai arba yra ką slėpti, arba autoriams trūksta supratimo, kaip svarbu deramai informuoti kuo anksčiau, kad būtų užbėgta nesusipratimams už akių“, – svarsto architektas Matas Šiupšinskas.
Tai, kad architektų bendruomenė neinfomuota, kas vyksta miesto centre, svarbiose vietose, anot M.Šiupšinsko, tik parodo vidines paties proceso bėdas, kai projektuojama nedalyvaujant nei visuomenei, nei ekspertams, nerengiant konkursų ar diskusijų, koks sprendimas vienoje ar kitoje vietoje būtų tinkamiausias.
Netrukus vyks Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos, Centriniam paštui ieškoma investuotojo, kuris greičiausiai taip pat norės pastatą transformuoti. “Projektams, kurių sąmata siekia keliolika milijonų ar daugiau eurų, plėtoti turi būti rengiami architektūros projektų konkursai. Tik taip galime tikėtis pasiekti racionalaus valstybės lėšų panaudojimo ir europinio lygio erdves“, – neabejoja šiemet ne vieną tarptautinį apdovanojimą už savo darbus pelniusio architektų biuro „Processoffice“ komandos narys Vytautas Biekša.
„Kas atsakingas, kad vertingiems pastatams atnaujinti būtų parinktas geriausias architektūrinis sprendimas? Niekas. Dabar tai tik ciniškas rinkimasis pagal žemiausios kainos ir tikrai ne geriausios kokybės kriterijus. Taip išbarstysime viską, ką dar turime bent kiek vertingesnio“, – esama tvarka piktinasi M.Šiupšinskas. Jis siūlo kuo greičiau imtis pokyčių ir net jei projektavimo procesas to nereikalauja – skelbti apie savo planus iš anksto, tartis su visuomene bei kolegomis.
„Dabartinių visuomeninių projektų įgyvendinimo nesėkmių priežastys yra kur kas paprastesnės, nei galima įsivaizduoti: įsigalėjęs spaudimas optimizuoti ar tariamai pagreitinti renovacijos procesus lemia, kad viešųjų pirkimų konkursai skelbiami rangos darbams, projektavimo darbus įtraukiant kaip sudedamąją dalį.
Konkurso sąlygos koncentruojasi į rangovo ir jo subrangovo – projektuotojo finansinius rodiklius, o pastatų architektūra net nepatenka į kriterijų lauką. Architektūriniai sprendiniai nėra ruošiami, svarstomi profesionalų ir pristatomi visuomenei“, – architektūros piktžaizdes vardijo V.Biekša.
Šventės išvakarėse portalui lrytas.lt pavyko sužinoti, kas gi yra šio paslaptingo projekto autorius, – tai architektas Antanas Gvildys ir jo „Archinova“ .
Pateikiame A.Gvildžio komentarą:
„Minimas rekonstrukcijos projektas buvo parengtas prieš kelerius metus. Bibliotekos saugykla buvo avarinės būklės, konstrukcijos nebelaikė, čia ir vanduo tekėjo, buvo kitų problemų. Kol vyks rekonstrukcijos darbai, bibliotekos sukaupti knygų fondai buvo pervežti į išnuomotas patalpas Paneriuose. Senųjų patalpų vietoje bus sukurta šiuolaikinė saugykla su reikiamu mikroklimatu, bus pakeistos avarinės būklės konstrukcijos. Nugriauta siena bus sumūryta iš naujo, ji atrodys taip, kaip ir anksčiau. Senosios sienos plytos yra tarybinės, skylėtos, gavusios drėgmės, todėl jos trupėjo. Be to, saugyklos išorinė siena nėra laikančioji konstrukcija, pastatą laiko jo karkasas, kai jis bus sutvirtintas, tada sienas atstatysime.
Dar prieš dešimtmetį Vilniaus Gedimino technikos universiteto ekspertai atliko ekspertizę ir pripažino, jog saugyklos būklė yra avarinė, tačiau
bibliotekai niekaip nepavyko gauti lėšų rekonstrukcijai. Pagaliau gavus valstybės finansavimą, ji bus rekonstruota keliais etapais per šešerius metus.“ Parengė Inga Junčienė