Žinomam architektui džiugu dėl savo suprojektuoto didžiulio kvartalo sostinėje

 

 Antakalnio terasos.
 Antakalnio terasos.
 Antakalnio terasos.
 Antakalnio terasos.
Algirdas Kaušpėdas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Algirdas Kaušpėdas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Oct 4, 2017, 5:27 PM, atnaujinta Oct 5, 2017, 10:54 AM


Žinomas architektas Algirdas Kaušpėdas sako, kad lietuviams architektūros srityje dar yra ko pasimokyti iš užsienio šalių, tačiau aklai sekti vakarietiškais pavyzdžiais nereikėtų. Ryždamiesi drąsiems sprendimams ir išnaudodami miesto, kvartalo ar konkrečios vietos autentiškumą, anot kūrėjo, esame pajėgūs kurti unikalius savos architektūros pavyzdžius.  

- Lietuvoje kasmet paruošiama daug architektų, konkurencija tarp šios srities specialistų didelė. Kaip jūs vertinate situaciją ir pačių architektų veiklą?

– Šiandien architektūra yra tapusi daug sričių aprėpiančiu, tarpdisciplininiu dalyku. Architektas turi išmanyti kur kas daugiau negu anksčiau, turėti užmezgęs ryšių su partneriais iš įvairių sričių, nuolatos domėtis tendencijomis ir atnaujinti žinias. Tik taip jis gali pasiūlyti gerų sprendimų. 

Kita vertus, konkurencija skatina stengtis ir teikti kokybiškesnes paslaugas. Dėl to rinkoje atsiranda vis daugiau specializacijos ir lieka vis mažiau tų, kurie sako, kad gali padaryti viską. Užsakovai tai irgi vertina kur kas labiau ir stengiasi dirbti su tais, kurie atitinkamoje srityje sukaupę daugiausiai patirties, turi giliausią išmanymą.

- Koks yra svarbiausias dalykas architekto profesijoje?

– Kiekvienas projektas yra tarytum ateities numatymas. Gavęs užsakymą, architektas turi sugebėti pasakyti, kas bus po keliolikos ar keliasdešimties metų. Tam nepakanka vien progresyvios ateities vizijos, reikia turėti supratimą, kas yra šiuo metu ar kas buvo praeityje.

Pavyzdžiui, į mūsų įmonę užsakovai kreipiasi ne dėl to, kad mes galime nubraižyti gražų pastato fasadą, tą šiandien gali padaryti daugelis. Jie kreipiasi, nes įvertina mūsų sukauptą patirtį, kurią mes galime taikyti kurdami naujus dalykus. Bet tai nereiškia, kad jauniems, patirties neturintiems architektams galimybių rinkoje nėra – jie gali jungtis prie labiau patyrusių specialistų ir savo idėjomis prisidėti prie bendrų sumanymų.

- Ar tai reiškia, kad tradicija architektūros srityje užima svarbesnę vietą negu inovacija?

– Ir tradicija, ir inovacija yra gerai, bet nė vienas iš jų nėra burtažodis. Architektūroje reikalingi subalansuoti sprendimai – šioje srityje šiandien egzistuoja daugybė įtakos vektorių, į kuriuos architektas turi atsižvelgti.
Pavyzdžiui, statybos reikalavimai nuolatos kinta, vienos nuostatos tampa griežtesnėmis, kitos – konkretesnėmis. Statinių energinio efektyvumo reikalavimai per pastaruosius penketą metų gerokai pasikeitė, atsirado daugybė atskirų projekto dalių, kurios reikalauja inžinerinės srities supratimo. Taip yra paveldosaugos, aplinkosaugos, higienos klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti.

- Kokią įtaka sugriežtėjusi statybos bei kultūros paveldo priežiūros institucijų kontrolė, draudimai ir reikalavimai daro architekto darbui?

– Iš tiesų architektų darbas labai sulėtėjo dėl derinančių ir kontroliuojančių institucijų išaugusio reiklumo ir, sakyčiau, nepasitikėjimo. To priežastys įvairios: politinės, institucinės, socialinės. Visi jaučiame, kad dirbti, kurti, suderinti projektą tapo sunkiau. Kartais nusvyra rankos, nebesupranti ko griebtis - tiesiog trūksta  didesnio bendradarbiavimo, noro rastį protingą išeitį, geranoriškumo.

- Kaip architektų veiklą vertina pati visuomenė?

– Tie, kas nesigilina į šią sritį, architektūrą supranta gana paviršutiniškai, kaip tam tikrą dekoratyvinę veiklą – fasadų braižymą, kažkokių architektūrinių detalių kūrimą, interjerų projektavimą. Bet tai tik maža dalis darbo, kurį šiandien atlieka architektai. 

Apskritai, visuomenės lūkesčiai architektūrai ir architektams didėja. Šiandien architektas turi itin gerai jausti visuomenės pulsą ir žinoti, ko žmonėms reikia. Jei anksčiau pagrindiniai reikalavimai buvo nukreipti į pastatų vidų, tai dabar vis daugiau dėmesio skiriama aplinkai, pastato pritaikymui prie jos ar atvirkščiai, kaip pastatas ir jo aplinka atitinka šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos gyvenimo būdą.

- Tai vakarietiškas požiūris. Ar tai reiškia, kad mes vis dar mokomės iš Vakarų šalių?

– Žinoma. Būtų naivu tikėtis, kad Lietuva galėtų diktuoti kokias nors pasaulines architektūros tendencijas. Kita vertus, žiūrint ir mokantis iš geriausių vakarietiškų pavyzdžių, auga mūsų šalies architektų kompetencijos ir tokiu būdu bendras architektūros lygis Lietuvoje kyla.

Man pačiam praktiškai kasmet tenka lankytis Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių miestuose ir ieškoti geriausių pavyzdžių. Čia yra galimybė stebėti, koks yra tam tikrų objektų gyvenimo ciklas, kaip jie „sensta“ bėgant laikui ar atrodo besikeičiančiame kontekste. Architekto profesija reikalauja nesibaigiančio mokymosi.

- Nepaisant orientacijos į Vakarų šalis, ar mūsų šalies architektūroje galima įžvelgti nacionalinių elementų? 

– Galiu pateikti analogiją su muzika. Kai grojau roko muziką, jos žanras nebuvo tautiškas, o kosmopolitiškas, bet tekstai buvo lietuviški, apie Lietuvoje vykusius dalykus. Taip pat yra ir su architektūra – vakarietiški sprendimai, patekę į mūsų šalies kontekstą, tampa lietuviškais.

Vienas tokių pavyzdžių – „Antakalnio terasų“ projektas, kurį sudarantys keturi etapai pavadinti eglių, beržų, pušų ir ąžuolų vardais. Lietuviškų medžių pavadinimai suteikti ne atsitiktinai – projektuodami čia iškilusius namus siekėme pabrėžti jų santykį su aplinka ir gamta. Tuo metu terasų pavadinimas žymi būsto atvirumą, jungiamąją grandį tarp vidaus erdvių ir aplinkos išorėje. Žmonėms šis sumanymas patiko, atvykęs į „Antakalnio terasas“ kiekvieną kartą pastebiu, kaip gyventojai toliau puoselėja savo aplinką.

Terasos nėra unikalus lietuviškas sprendimas, jis dažnai pasitelkiamas Helsinkyje, Kopenhagoje ar Amsterdame. Bet tai, kaip jas pritaikėme „Antakalnio terasų“ projekte, galima išvysti tik Lietuvoje. Apibendrinant šią temą, niekada nereikia siekti sukurti kažką griežtai lietuviško, bet visada reikia kurti drąsiai, mokytis iš užsienio pavyzdžių ir nebūti jų apribotam.

- O kurį iš sprendimų plėtojant minėtą  gyvenvietę galėtumėte įvardyti kaip drąsų?

– Projektuodami „Beržų terasų“ etapą nusprendėme išsaugoti ten esantį beržynėlį. Aišku, norint tą padaryti, reikėjo suprojektuoti kur kas sudėtingesnę ir brangesnę požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Užsakovas šiuo sumanymu patikėjo, o galutinis rezultatas gerokai pranoko lūkesčius. „Eglių terasose“ norėjome daugiau gyvybės, judėjimo, todėl suprojektavome fontanus, kurie žmonėms taip pat padarė įspūdį ir vėliau tapo norma.

Vis dėlto didžiausia sėkmė yra „Antakalnio terasų“ kiemai su augalais, landšaftiniais sprendimais, kuriuose nėra vietos automobiliams – užtektinai parkavimo vietų numatyta požeminėje stovėjimo aikštelėje. Visa tai labai pagerino gyventojų aplinkos kokybę. Tai taip pat drąsus sprendimas, nes dėl jo būsimi gyventojai turėjo pakeisti savo įpročius. 

Šia linkme judama daugelyje progresyvių Europos šalių, kur vietos automobiliams lieka vis mažiau, o žmonės skatinami rinktis ekologiškesnį transportą, ieškoti sveikesnių alternatyvų, labiau rūpintis ir vertinti aplinką, kurioje jie gyvena.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.