Neseniai iš Korėjos grįžusi Lietuvos architektų grupė KILD – Ivane Ksnelashvili, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Dominykas Daunys jau pasirašė sutartį dėl jų projektuoto tilto statybos su Seulo metropolio savivaldybe bei vietos statybos bendrove ir jau po metų juo dviem skirtingomis juostomis galės vaikščioti žmonės ir žvėrys virš pagrindinio Korėjos greitkelio.
Manoma, kad šis tiltas ties įvažiavimu į Seulą taps simboliniais vartais į miestą. 120 metrų ilgio, 40 metrų aukščio Lietuvos architektų sukurtas tiltas gyvūnams ir žmonėms buvo paskelbtas geriausiu tarp 53 tarptautiniame konkurse dalyvavusių projektų iš 19 šalių.
– Kaip žvėrys žinos, kuriuo taku jiems eiti? – klausė „Lietuvos rytas“ architekto Petro Išoros (33 m.).
– Mūsų konkurentai pasiūlė įvairiausių gudrybių, kaip išspręsti šį klausimą. O mes pasiūlėme pratęsti tai, kas jau egzistuoja – taką ir šlaitą. Tai nebus pirmas pasaulyje tiltas, ant kurio augs medžiai, mūsų tiltas ypatingas tuo, kad jame derinami žmonių ir gyvūnų takai.
– Kaip susibūrė jūsų grupė, nugalėjusi konkurse?
– Aš ir Ivane Ksnelashvili mokėmės vienoje grupėje Gedimino technikos universitete, o po to kartu dirbome Londone, vienoje architektūros bendrovėje. Ten netrukus atvyko dirbti ir Dominykas Daunys. Ona Lozuraitytė yra mano gyvenimo ir kūrybos partnerė.
– Kodėl nutarėte dalyvauti tarptautiniame konkurse tiltui Seule statyti – daugiau nei už 7 tūkstančių kilometrų?
– Manyčiau, kad tai natūrali jaunų architektų strategija – dalyvauti konkursuose. Tai būdas parodyti savo sugebėjimus ir gauti validų kontraktą.
– Ar jūsų pergalė reiškia ir didelę finansinę sėkmę?
– Projektuotoju būdamas milijonieriumi netapsi. Aš nesureikšminčiau atlygio. Manyčiau, kad svarbiausia mums kaip jauniems architektams yra galimybė realizuoti savo idėjas ir pranešti apie jas pasauliui.
– Ar po pergalės Seule sulaukėte daugiau pasiūlymų ir užsakymų?
– Architektūra – tokia sritis, kur reikia laiko.
– Kodėl reikėjo pasirašinėti sutartį su Korėjos architektais?
– Tai buvo neišvengiama. Tiltas – inžinerinis statinys, jam projektuoti reikia toje šalyje išduotų licencijų, todėl vietiniai partneriai būtini. Kaip ir Danielis Libeskindas, statydams modernaus meno muziejų Vilniuje, dirba su Lietuvos architektais.
– Ar Vilniuje galėtumėte nutiesti tokį tiltą? Vilniaus meras Remigijus Šimašius, išgirdęs apie jūsų projektą, pareiškė, kad Vilniuje reikėtų nutiesti bent du tokius.
– Vilnius – labai kalvotas miestas. Bet sovietmečiu kalvotas Vilniaus landšaftas buvo suardytas, tiesiant magistrales. Tai tęsėsi ir 90 -aisiais. Todėl tokių probleminių vietų, panašių į Seulo situaciją, yra ne viena.
