Pažintis su Y.Kersale prasidėjo Portugalijoje, Lisabonoje, nuo abiejų nuoširdaus juoko. Juokėmės iš jo pastangų kalbėti angliškai ir mano – suprasti jį prancūziškai. Patyrę, kad lengvai susišnekėti nepavyks, pabūti vertėja pasikvietėme vakaro šeimininkę Marie Eve Poly. Portugalijoje įsikūrusi prancūzė garsaus tautiečio apsilankymo Lisabonoje proga sukvietė būrį svečių, daugiausia prancūzų, kuriems Y.Kersale yra neabejotina savo srities žvaigždė. Aš į vakarėlį atėjau be supratimo, kas jis toks. Juk maža kokie menininkai Lisabonoje pristato savo darbus. Portugalija dabar masina visus it medus. Lisabona pilna čia gyventi iš viso pasaulio traukiančių kūrėjų, verslininkų ir įvairaus kalibro garsenybių – nuo popkaralienės Madonnos iki batų karaliaus Christiano Louboutino.
Tačiau prasidėjus Y.Kersale darbų pristatymui, kai ekrane vienas kitą keitė įvairiomis spalvomis žaižaruojantys žinomi Paryžiaus, Barselonos, Berlyno, Bankoko, Kopenhagos bei daugelio kitų pasaulio miestų pastatai, suvokiau, kad tai – ne šiaip žvaigždė. Jis burtininkas, sugebantis šviesomis sukurti magišką pasaulį.
„Šiandien dirbtinė šviesa laikoma savaime suprantama ir, deja, daug kas šviesą priima tik kaip funkciją, kuri leidžia tamsoje skaityti ar dirbti naktinį darbą. Tačiau apšvietimas gyvybiškai svarbus gyvenime, ypač mūsų civilizacijoje. Mano nuomone, šiandien turėtume kreipti daugiau dėmesio į meninį šviesos pajautimą negu į grynai techninį. Aš noriu parodyti, kad šviesa – tai būdas ne tik apšviesti, bet ir suteikti grožį, atskleisti kitokią pastato, miesto, parko prasmę, pasakoti istoriją, komunikuoti“, – sako Y.Kersale.
Anot jo, žiūrovas turi suvokti apšviestą daiktą ar objektus kaip kompoziciją, šiek tiek panašią į muzikos kūrinį, kuris transliuojamas kaip simfonija, atliekamas skirtingais instrumentais, bet su panašia harmoninga dinamika tarp visų elementų.
Kadaise jaunystėje studijavęs tradicinį meną, vėliau Y.Kersale susižavėjo fotografija, kuri padėjo jam atrasti šviesų pasaulį.
Kiekvienas jo darbas turi paslėptą mintį, gaila, bet dažniausiai žinomą tik pačiam menininkui, gal dar projekto užsakovui, bet ne masiniam žiūrovui – pastarasis, gėrėdamasis šviesų, šešėlių ir projekcijų žaismu, retai pasidomi, kas už to slypi.
Paklaustas, ar neskaudu, kad žmonės, matydami jo kūrinius, nežino autoriaus, Y.Kersale vėl pratrūksta juoku. „C’est pas grave“, – nesimaivydamas tvirtina, kad jam tai nesvarbu. Svarbu, kaip jo darbus priima praeiviai.
„Noriu, kad žiūrovai taip pat taptų aktoriais, judančiais per kasdienį gyvenimą ir suteikiančiais akimirkai prasmę, perteiktą per savotišką nakties suvokimą, tarsi viduje vyktų nuolatinis asmeninis nakties tyrimas, – sako menininkas ir surimtėjęs tęsia mintį: – Filosofiškai tariant, aš visuomet stengiuosi suteikti nakčiai kitą suvokimą, peržengiantį įprasto apšvietimo ribas, bandau pritaikyti kitus išgyvenimus, o ne tiesiog papuošti aplinką. Mano tikslas – ne tiek siekti pribloškiančio vaizdo tik dėl paties efekto.
Aš stengiuosi labiau įtraukti šviesos objektus, panardinti į juos stebėtojus – žiūrovas tarsi susilieja su mano darbais. Priėmus erdvę, objektą, prie kurio žiūrovui siūloma eiti, judėti ieškant savo žvilgsnio kampo, suteikiama kinematografinė individualaus suvokimo vertė. Kiekvienas žiūrovas kuria savo filmą pagal individualų supratimą. Žiūrovas tampa veikėju šviesų sukurtame pasaulyje.“
Menininkas atskleidė, kad ruošdamas projektą ir siūlydamas idėją užsakovui jis dirba kino filmo principais. Pirmiausia kuria tekstinį aprašą, savotišką santrauką, papildytą grafiniais vaizdais, diagramomis ir schemomis, iliustruojančiomis, kas bus sukurta.
„Visai kaip filme – ši santrauka bus skaitoma kaip įvykių seka, kuri pristatys visų idėjos realizavimo fazių dalyvius, įskaitant visus objektus kuriančius technikus.
Ji naudojama ir norint pagrįsti finansavimą, – dėsto menininkas. – Tiesą sakant, santrauka yra tinkamas pavadinimas, nes tai panašu į filmą, knygą, vaidmenį.
Istoriją reikia papasakoti. Labai svarbu ją papasakoti taip, kad galėčiau ją parduoti. Ji turi būti nuosekli ir atitikti užsakytą projektą.“
Y.Kersale tiki: gyvenimas per trumpas, kad kurtum beprasmius projektus, tad jis nesiima bet kokio užsakymo, ypač jeigu jis tik dekoratyvus. O paklaustas, kuris jo kūrinys jam svarbiausias, gūžteli pečiais: „Tai tas pat, kas klausti motinos, kuris vaikas jai mieliausias.
Neįmanoma pasakyti.
Kai kurie yra tokie svarbūs, kad pakeitė miestų veidą, žmonių įpročius.“ Ir ima vardyti. Pavyzdžiui, apleista, nyki Prancūzijos miesto Sen Nazero uosto teritorija dėl apšvietimo tapo vakarinių pasivaikščiojimų ir pramogų traukos centru, Branli krantinės muziejaus sodas Paryžiuje sutemus virsta virtualiu ežeru, sukurtu naudojant lempas ir jų atspindį stiklo paviršiuje.
Žmonės, atėję į muziejų dieną, jo nemato, tačiau išeidami vakare nustemba. Todėl dabar dukart per savaitę lankytojai įleidžiami į muziejų naktį, kad galėtų pasigrožėti iliuziniu reginiu.
„Tamsa – mano naktinių vizijų nusikaltimų bendrininkė“, – vėl juokauja pašnekovas. Akivaizdu, kad humoro jausmas jam nesvetimas.
Pašmaikštavo jis ir kurdamas apšvie-timą Prancūzijos kurorto Nicos Žano Medseno aveniu.
Visą gatvę, einančią link jūros, menininkas padabino mėlynų švieselių girliandomis. „Mėlyna pagal Morzę“ – taip turbūt būtų tiksliausia iššifruoti Y.Kersale sumanymą, mat šviesų punktyre virš pravažiuojančių gatve tramvajų žinantys Morzės abėcėlę gali perskaityti visus mėlyną spalvą nusakančius prancūziškus žodžius.
„Šia gatve tramvajus važiuoja nuo kalvos viršūnės link vandens. Čia aš sumaniau truputėlį pajuokauti. Žmonės važiuodami tramvajumi iš nuobodulio sprendžia kryžiažodžius ir sudoku. Aš jiems sukūriau dar vieną žaidimą – perskaityti Morzės abėcėle užkoduotus visus mėlynos spalvos pavadinimus, tuo pat metu gėrintis apšvietimu.“
Menininko Y.Kersale vadovaujama ateljė kasmet gauna apie 40 pasiūlymų iš architektų, savivaldybių, nekilnojamojo turto plėtotojų. Tik keli iš jų virsta realybe. Ne visi įgyvendinti dalykai yra amžini. Pasak menininko, dažniausiai su užsakovais yra sudaroma 5 metų objekto priežiūros sutartis.
Terminui pasibaigus ją galima pratęsti arba nutraukti. Y.Kersale smagu, kad miestiečiai jo sukurtas šviesų instaliacijas laiko miesto dalimi, nuosavybe, todėl vos tik kuri lemputė nustoja šviesti, reikalauja, jog ji nedelsiant būtų pakeista ir instaliacija visą laiką veiktų šimtu procentų.
Per tris dešimtmečius Y.Kersale, bendradarbiaudamas su garsiais pasaulio architektais, sukūrė įspūdingų šedevrų, tapusių ne vieno miesto simboliu.
Kartu su žinomu prancūzų architektu Jeanu Nouveliu Y.Kersale sukūrė apšvietimą Liono operos pastatui, Kopenhagos koncertų salei, Barselonos Agbaro bokštui, Luvro muziejui Abu Dabyje.
Tarp jo projektų – Berlyno „Sony“ centras ir Bankoko oro uostas bei keliolika kitų objektų, sukurtų drauge su vokiečiu Helmutu Yahnu.
Y.Kersale darbų sąraše – Taikos tiltas Seule, „Airbus“ universiteto patalpos Tulūzoje, „Hermes“ parduotuvė Singapūre, įvairūs verslo paskirties objektai Australijoje, Jungtinėse Valstijose, Azijoje – per šimtą ryškiai nakties tamsoje sužibančių pastatų, kurių šešėlyje kukliai slepiasi menininkas ir jo komanda.
Kartu su Y.Kersale dirba ir jam padeda septyni žmonės. Kartais parengti vieną projektą užtrunka metus ir daugiau. „Negaliu priimti daugiau kaip 12 žmonių, – mirktelėjęs šypteli Y.Kersale. – Mano virtuvėje aplink stalą telpa tik 12.“
Pasirodo, menininkas labai mėgsta ruošti valgį ir visuomet gamina pietus savo komandai. „Kai būsite Paryžiuje, kviečiu užeiti į mano biurą, pavaišinsiu pietumis.
Biure turime virtuvę, kurioje gaminu. Antradieniais ir penktadieniais – žuvies diena“, – sako menininkas ir tuoj paaiškina, kad būtent tomis dienomis būna žuvų turgus.
Daug keliaujantis menininkas prisipažįsta, kad ir pats mėgsta žvejoti. Geriausios jo atostogos – Bretanėje, laive su meškere rankose: „Niekada nekeliauju kaip turistas.
Visada, kad ir kur važiuoju, dairausi objektų ir idėjų.“
Dėkodama už kvietimą pietų mainais klausiu, kaip prisikviesti jį į Vilnių. Gal ir Lietuvoje rastų pastatų, kurie jį įkvėptų sukurti ką nors įspūdingo? „Skambinkite mano sekretorei Astridai, ji viską paaiškins“, – rašydamas į mano bloknotą padėjėjos telefoną baigia pokalbį Y.Kersale. Smalsumo vedama paskambinau ir sužinojau, į ką reikia kreiptis. Nors, tiesą sakant, šiais laikais viską galima rasti internete.
