Nėręs į fotografiją vilnietis architektas rado savo vietą po saule

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto absolventas šešerius metus darbavosi pagal specialybę.

Tačiau dar studijų laikais atsiradęs pomėgis fotografuoti architektūrą jį įtraukė vis labiau.

Iš pradžių vyras fotografuodavo tik architektūros biurų, kuriuose dirbo, projektus. Vėliau, išvydę nuotraukas, į jį ėmė kreiptis vis daugiau kolegų.

Jie Norbertą paragindavo atsidėti vien fotografijai. Praėjusį rudenį jis apsisprendė, o dabar yra vienas populiariausių architektūros fotografų.

– Kas lėmė, kad nutarėte visiškai atsisakyti projektavimo ir užsiimti tik architektūros fotografavimu? – paklausiau N.Tukaj.

– Laikas. Architektūros fotografija nuo projektavimo pirmiausia skiriasi trukme. Jei viskas klostosi sklandžiai, nuo projektavimo pradžios iki objekto užbaigimo praeina 2–3 metai, o jei pastatas didelis ar yra sudėtingoje vietoje, gali užtrukti ir 10 metų.

Su fotografija viskas daug greičiau. Be to, prisiliečiu prie įdomiausios, reprezentatyviausios architektūros dalies – fotografuoju, kai pastatas būna baigtas, gražus, švarus, visi džiaugiasi rezultatu.

– Dokumentinė fotografija taip pat yra ir meninė. Juk reikia sulaukti geriausio momento ar tinkamų oro sąlygų. Pavyzdžiui, į automobilį, kuris užstoja pastatą ar pravažiuoja pro jį, turiu pažvelgti kūrybiškai – įvertinti jo vietą, judesį kadre.

Kartais tenka laukti praeivio, kuris nuotraukoje padės atskleisti pastato mastelį. O gal pastatas sužydi žiemą? Vietos kūrybai yra tikrai daug.

Labai gera nuotrauka traukia visų žvilgsnius. O norint tokią sukurti reikia užfiksuoti ne tik architektūrą kaip faktą, bet ir sugebėti atskleisti jos nuotaiką ir charakterį – tokį, kokį sumanė architektas.

Todėl būtina daug bendrauti su kūrėju. Fotografijoje architektas turi matyti tai, kas daugeliui nėra matoma, – mintį, idėją. Tai justi. Žiūrovas turi būti sužavėtas. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti tokią nuotrauką.

– Manau, kad prasidėjus pirmiesiems Lietuvos architektų sąjungos rengiamiems konkursams „Žvilgsnis į save“. Panašiu metu iš spaudos į architektūros fotografiją pasuko Raimondas Urbakavičius, vėliau prisijungė Leonas Garbačauskas, jie smarkiai kilstelėjo nuotraukos turinio techninę kokybę.

Architektai netruko įvertinti jų pastangas. Be to, jie visąlaik sekė užsienio kolegų darbus, tad taip pat norėjo ne prastesnių nuotraukų. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių susidomi architektūra, ypač jos fotografija.

Apskritai nesu linkęs skirstyti architektūros laikotarpiais. Kaip ir dauguma mūsų, vadovaujuosiu subjektyviai – gražu arba negražu, todėl tiesiog fotografuoju patikusius objektus.

– Žiūrint, kaip architektas mato savo darbą, kaip jis nori savo kūrybą atskleisti nuotraukoje. Vieni vaizde nori grynesnės architektūros, kiti – kaip tik buitiškesnės.

Prieš pradėdamas fotografuoti daug diskutuoju su autoriumi, siekiame išsiaiškinti, kas jam svarbu. Nufotografuoji, pačiam viskas atrodo gražu, o kūrėjui – ne, nes jis mato ne tai, ką norėjo. Kai kurie architektai laisvai žiūri į nuotraukas, bet su kitais dažnai režisuojame erdvę, ypač jei fotografuojamas interjeras. Tinkamai sustatome baldus, pasirūpiname trūkstamais aksesuarais.

Dėl eksterjerų mažiau prašymų, nes ten rezultatas priklauso nuo oro, medžių ar žolės spalvos ir net nuo paties fotografo nuotaikos – kuria koja jis išlipo iš lovos.

Ypač įdomu, kai į fotosesiją įtraukiami žmonės. Jie padeda atskleisti architektūros mastelį, jos paskirtį, šeimininko gyvenimo būdą. Architektūra visur ir visada yra šalia žmonių. Tačiau nuotraukoje žmogus pirmiausia pastebi žmogų ir tik paskui – aplinką.

Tai galioja visiems fotografijos žanrams.

– Architektūros fotografijos pradininkas amerikietis Julius Shulmanas fotografavo gražius žmones gražiuose namuose Kalifornijoje. Bet tuo metu buvo madingas toks gyvenimo būdas.

Jo architektūros fotografija atspindėjo to laikotarpio stilistiką. Tačiau dabar architektūros nuotraukose gražios merginos nėra ant bangos, nors rytoj viskas gali apvirsti aukštyn kojomis.

Kartais architektūros fotografai eksperimentuoja, tarkime, patalpoje ar aplinkoje įamžina objektą, kurio realiame gyvenime ten neturėtų būti – pavyzdžiui, gražių namų viduje atsiduria arklys. Tai intriguoja.

Arba stengiamės atskleisti architektūros paskirtį. Pavasarį fotografavau Lietuvos kompozitorių sąjungos namus festivaliui „Open House Vilnius“ ir į pagalbą pasikviečiau muzikantus su instrumentais. Manau, pavyko suintriguoti žiūrovą ir atskleisti pastato sąsają su muzika.

Kaip įamžinti pastatą, priklauso ne tik nuo to, kur jis stovi, bet ir kokios yra paskirties. Jei tai mokykla ir ji nuotraukoje tuščia – na, juk tai nesąmonė. Kodėl tuščia? Visuomeninis pastatas neturi būti toks, o jei jis tuščias, tai kyla klausimas, kodėl?

– Man svarbiausia – profesionaliai įamžinti tai, ką sukūrė architektas. Nuotrauka reprezentuoja autoriaus kūrybą. Ji gali pritraukti užsakovų. Taip pat architektūros fotografijos naudojamos profesiniams konkursams.

– Fotografija – melo menas, gali parodyti taip, kaip reikia, kaip nori, o ne kaip yra. Bet taip, visa profesionali kūryba mus lavina.