Kauno architektų ir urbanistikos ekspertų vertinimo taryba (KAUET) atplėšė vokus su pasiūlymais dėl naujo tilto į Nemuno salą statybos. Planuojamas tiltas taptų ašine jungtimi tarp numatytų statyti M.K.Čiurlionio koncertų centro, H. ir O.Minkovskių gatvės Aleksote, inovacijų centro „Mokslo sala“ Nemuno saloje ir miesto centrinės dalies bei senamiesčio.
Galutinė projektų eilė bus sudaryta ir paskelbta rugpjūčio 3 dieną. Tiltų statybą planuojama finansuoti miesto lėšomis. Tiksli kaina paaiškės sulaukus architektų pasiūlymų, tačiau savivaldybė norėtų trumpesnįjį tiltą iki Karaliaus Mindaugo prospekto pastatyti maždaug už milijoną eurų, o ilgesnįjį – maždaug už 3,5 mln. eurų.
Konkursas paskelbtas savivaldybei nusprendus Nemuno salą su abiem upės krantais sujungti naujais pėsčiųjų tiltais.
Aleksoto pusėje tiltas H. ir O.Minkovskių gatvę su Nemuno sala jungtų vakarinėje pusėje – kitapus nei „Žalgirio“ arena, ties įlanka. Su Karaliaus Mindaugo prospektu tiltas salą sujungtų ties gaisrinės pastatu ir Nemuno gatve.
Bet konkursinius pasiūlymus vertinęs komisijos narys, Aleksoto tilto rekonstrukcijos autorius Jurgis Rimvydas Palys neslėpė nusivylimo. Jo manymu, pirmiausia saloje turėtų būti įrengta centrinė laivų įlanka, paplatintas kanalas, pastatyta dangoraižių, kavinių.
Interviu „Laikinajai sostinei“ architektas tvirtino, kad norint atkurti Kauną kaip istorinę upių laivybos sostinę pagrindinė turėtų būti tiltų idėjos ašis – juos prasminga statyti tik tokiu atveju.
– Kaip manote, tiesti naują pėsčiųjų tiltą į Nemuno salą būtina? Ar tai ne per didelė prabanga, lėšų švaistymas?
– Pėsčiųjų tiltas iš centro per salą į Aleksotą iš esmės tikslingas. Miestuose, kuriuos dalija pratekanti upė, tiltų niekada nebūna per daug.
Sovietmečiu visa Lietuva buvo nusėta nykiais gelžbetoniniais lentos pavidalo tiltais. Gal ir teisinga, kad skelbiamas konkursas. Tačiau tie nykūs ir vėlesni sovietmečio laikų tiltai rodo, kad mes, architektai, beveik niekados nesidomėjome tiltų estetika, tai neįaugę į mūsų sąmonę, todėl dabar staiga lyg nuo grandinės nutrūkę galime pridaryti eibių.
Be to, tikrai nereikia milijonus kainuojančio tilto į šunparkį. Juk dabar vakarinėje Nemuno salos dalyje, kur ir planuojama statyti tiltą, tik brūzgynai želia, kauniečiai šunis atlikti gamtinių reikalų vedžioja.
– Bet juk ten numatyta statyti inovacijų centrą „Mokslo sala“, H. ir O.Minkovskių gatvėje – Koncertų rūmus?
– Ir manote, kad pastačius tik tuos du objektus pasipils minios žmonių? Manote, tūkstančiams, bus įdomūs tie mokslo rūmai? Nejuokaukime. Tiltai turi būti tiesiami į tankiai urbanizuotas zonas. Vesti link kavinių, daugiabučių, pramonės įmonių, prekybos centrų. Abejoju, ar tiltas turi būti tik pėsčiųjų.
Ar tai ne per didelė prabanga, nes tarp M.K.Čiurlionio ir Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltų neturime daugiau jokių transporto jungčių tarp miesto centro ir Aleksoto.
Tiltai tiesiami tada ir ten, kai reikia sujungti smarkiai besivystančias dvi miesto dalis, atskirtas upės.
Susirūpinimą kelia ir tai, kad numarinta sena Birštono gatvės tilto tąsos įgyvendinimo idėja. Apskritai noriu tiesiai šviesiai pareikšti, kad urbanistinė ir svarbiausių Kauno vietų erdvių formavimo mintis yra be galo primityvi.
Projektuodami tiltus, krantines ir atskirus statinius saloje ir abiejuose upės krantuose mes galutinai įteisiname sovietmečiu padarytą didžiulę žalą, sunaikindami Kauno, vienintelio Lietuvoje laivų miesto, ženklą ir tuo užkirsdami kelią ateities kartoms ką nors ištaisyti. Tik neseniai supratome, kad Kauno tarpukario modernizmo architektūros visuma yra vertybė ir išskiria Kauną iš visų Lietuvos miestų. Kitas išskirtinumo ženklas (dabar jau sunaikintas) yra Kauno, kaip vienintelio upių laivų miesto – laivų sostinės – statusas.
– Bet saloje juk iškastas kanalas laivybai, vis dar neatsisakyta idėjos įrengti mariną, mažų laivų prieplauką?
– To kanalizacijos griovio, koks dabar yra, man liežuvis neapsiverstų pavadinti laivybos kanalu. Dabar beprotiškai, iki 8 eismo juostų, išplatintas Karaliaus Mindaugo prospektas, sudarkęs Naujamiesčio mastelį ir atskyręs miestą nuo Nemuno.
Saloje supiltas status šlaitas link kanalo apačioje suformuojant siaurą taką išilgai vandens, prarastas vizualinis ryšys su upe, žmonių srautai atskirti nuo kranto, nėra galimybių palei jį vaikščioti.
To pasekmė – iš dalies užpiltas ir susiaurintas buvęs gražus ir platus laivų kanalas su žiemos uosto įlanka, jį paverčiant siauru kanalizacijos grioviu, kuriame plūduriuoja pora nugaišusių kačių.
Salos reljefas stichiškai sustumdytas buldozeriais kaip pakliuvo, neturint bendros idėjos. Nuo kanalo pusės – status šlaitas, neleidžiantis prieiti prie vandens, viduje – kalvos, įdubos, suformuotos be jokios idėjos.
Visa tai yra blogis, užkertantis kelią ir neleidžiantis sukurti žavaus upių miesto įvaizdžio. Todėl projektuodami tiltus, krantines ir statinius tą visą sovietinį blogį įteisiname.
– Tai ar nėra vilčių ištaisyti blogus sprendimus ir nebekartoti klaidų?
– Vilčių yra, jei darydami urbanistinius sprendimus elgsimės apdairiai, kursime projektus ne tik protu, bet ir širdimi. Reikia atgaivinti Kauną kaip laivų sostinę, miesto centrą priartinti prie vandens ir formuoti jį aplink būsimą centrinę prieplauką.
Visa tai galima daryti pradedant nuo S.Daukanto gatvėje esančio pėsčiųjų tilto. Tada turistai, kiti keleiviai atplaukę Nemunu patektų į miesto šurmulį, į pačią miesto širdį.
Išlipę iš laivo denio išvystų gyvą įlanką su kavinėmis, barais, restoranais aplink ją ir atgaivinta S.Daukanto gatve patektų tiesiai į Laisvės alėją, Vienybės aikštę.
Be to, reikia išplatinti kanalą salos sąskaita iki normalaus, laivybai tinkamo pločio, salos pusėje įrengiant plačią promenadą, vadinamąją „cimbruvką“, Karaliaus Mindaugo prospektą susiaurinti iki 6 eismo juostų, atlaisvintame plote išilgai kanalo formuoti naują, Europos miestams būdingą užstatymą.
Svarbiausia projektuojant pėsčiųjų tiltą numatyti pakankamą angos plotą laivybos kanalui paplatinti ir nustatyti pakankamą tilto aukštį virš kanalo arba jo pakeliamąją konstrukciją aukštiems upiniams laivams praleisti. Tikiuosi, kad tokie laivai vėl plaukios Nemunu kaip kadaise.