Meksikietės Frida Escobedo, Fernanda Canales ir Tatiana Bilbao žinomos ne tik savo gimtinėje, bet ir užsienyje. Tačiau, anot F.Canales, tik pastaraisiais metais moterys architektės turi progą vienos pačios, be partnerio vyro greta, Meksikoje imtis praktikos.
„Tai pirmas kartas, kai Meksikoje gali turėti biurą neturėdama partnerio vyro“, – sakė ji portalui dezeen.com.
Pasak F.Canales, prieš šimtą, penkiasdešimt metų Meksikoje buvo stiprių moterų architekčių, tačiau jų niekas nepripažino. Architektė prisimena, kaip anksčiau klientai kreipdavosi į ją prašydami rekomenduoti vyrą architektą užsakymui įgyvendinti. Tik 10-15 pastarųjų metų šioje srityje dirbančių moterų padėtis keičiasi į gerą.
F.Canales buvo patikėta suprojektuoti „2018 Tamayo Pavilion“ – svarbų objektą kasmetiniam „Design Week Mexico“ festivaliui. Savo svarba šis projektas lyginamas su „Serpentine Gallery Pavilion“ Londone (Didžioji Britanija), kurį pernai sukūrė meksikietė F.Escobedo.
Visuomenės požiūrį keičia į Meksiką su savo vizijomis atvykstantys užsieniečiai, o taip pat – po studijų kitose šalyse grįžtantys vietiniai.
Dezeen.com pašnekovė įsitikinusi, kad dėl moterų indėlio Meksikos architektūra pastaraisiais metais suklestėjo.
F.Canales kaip ir jos kolegės Rozana Montiel bei Gabriela Carrillo liko kurti tėvynėje.
Dėl socialiai atsakingo požiūrio į architektūrą T.Bilbao – paklausi architektė ne tik savo namų, bet ir užsienio rinkoje. Jos tėvas taip pat buvo architektas, skatinęs ir dukrą sekti jo pėdomis. Tačiau T.Bilbao, priešingai nei F.Canales, iš dalies savo sėkmę sieja būtent su tuo, kad ji – moteris. „Dėl to turėjau daugiau galimybių. Man iš tiesų nepasitaikė nieko neįmanomo“, – sakė architektė.
T.Bilbao, kuri jau karjeros pradžioje tapo žinoma profesionale, prisiminė: „Daug metų girdėjau: „Rengiame konkursą, mums reikia moters, Tatiana. Rengiame parodą, mums reikia moters, Tatiana“. Buvau reikalinga ne dėl savo darbų, o dėl lyties“.
G.Carrillo – viena architekčių, kuri su kolega vyru dirba petys petin. Vienas tokių poros darbų – Meksikos teismo rūmų projektas. Karjerą pradėjusi kaip Mauricio Rochos samdinė, G.Carrillo siekė tapti jo partnere. „Taip gavau galimybę klientams parodyti, ką aš kuriu, – sakė architektė. – Vis daugiau žmonių suvokia, kad nėra jokio skirtumo – architektas vyras ar moteris“.
Lyčių lygybė Meksikoje – gana naujas reiškinys, turint omenyje, kad tik 1953 m. šioje šalyje moterims buvo leista balsuoti.
Nepaisant to, dar ir šiandien daugelis Meksikos moterų nesiekia karjeros, o tik rūpinasi namais. „Moterys atsakingos už viską: vaikus, senelius, namų ūkį“, – teigė T.Bilbao.
O architektė R.Montiel pridūrė: „Bandai subalansuoti praktiką, savo įmonės išlaikymą, namus ir buvimą motina“. Moteris neslepia: rūpintis vaikais, o tuo pačiu – ir įmone „Rozana Montiel Estudio de Arquitectura“ – „labai labai sudėtinga“.
Tačiau faktas, kad į Meksikos architektų bendruomenę įsilieja vis daugiau moterų – tarkime, „Rozana Montiel Estudio de Arquitectura“ komandoje – beveik visos moterys, pamažu griauna įsisenėjusį požiūrį į tėvystę.
Naujovių matyti ir kitoje architektūros plotmėje – vietoj to, kad dirbtų tik su pasiturinčiais užsakovais, profesionalai ima projektuoti pastatus bendruomenėms, viešąsias erdves, atkurti 2017 m. žemės drebėjimo apgriautą sostinę.
Architektės savo teises gina kampanijomis, kurias rengia per Tarptautinę moters dieną, sąspiečius (angl. flashmob) surengė Venecijos architektūros bienalėje ir panašiai.
Pernai architektė Beverly Willis sukūrė filmą „Unknown New York: The City that Women Built“ („Nežinomas Niujorkas: miestas, kurį pastatė moterys“). Toks užmojis kilo iš noro parodyti, kad Niujorke – daugybė architekčių suprojektuotų objektų, o, pasak B.Willis, vargu ar kas nors galėtų pasakyti daugiau nei vienos architektės pavardę.
