Šiaurinėje Bohajaus įlankos pakrantėje vingiuojančių konstrukcijų dizainą architektai braižė trejus metus. Todėl ir pats muziejus tapo meno kūriniu, kaip ir muziejaus kolekcijos.
Sprendimas įterpti statinį į smėlio kopas buvo strateginis – taip siekiama apsaugoti per tūkstančius metų susiformavusią kopų ekosistemą nuo pernelyg intensyvios plėtros.
„Dėl to, kad čia atsirado muziejus, kopos bus saugomos, vietoj to, kad čia iškiltų būstai su vaizdais į vandenyną, kaip kad nutiko ne vienoje pakrantės teritorijoje“, – aiškino „OPEN Architecture“.
Yra ir dar vienas paaiškinimas, kodėl architektai pasirinko muziejų įkasti į žemę – tai aliuzija į vaikų žaidimus pajūryje, rašo archdaily.com.
Sukonstruoti unikalią erdvę pavyko dėl ankštį primenančios struktūros, kurios lenktų formų tūrius buvo galima suformuoti dėl nedidelių į norimą pavidalą sulenktų medinių lentelių.
Statant muziejų architektai dirbo su vietos žmonėmis, kurių daugelis – buvę laivų statytojai. Jiems pagerbti buvo nuspręsta palikti plika akimi matomas klojinių struktūras, vietoj to, kad šios būtų idealiai užmaskuotos.
Didžioji dalis statinio stogo užberta smėliu. Taip pasielgta ne tik norint rasti jungtį tarp statinio ir aplinkos, bet ir tam, kad būtų sulaikyta į vidų besiskverbianti saulės kaitra.
Muziejuje – dešimt galerijų. Lankytojai čia patenka per ilgą tamsų tunelį ir nedidelį priimamąjį. Parodų salės – urvus primenantys kambariai, kurių sienas dengia tik betonas. Urvas, kaip aiškino „OPEN Architecture“, tai pirmykščio žmogaus namai, kurio sienos buvo tarsi drobė ankstyviesiems žmonijos meno kūriniams.
Natūrali šviesa patenka per dideles nevienodo ploto angas stoge.
Iš aukštų po žeme ant lauke esančios apžvalgos aikštelės ir kavinės lankytojai pakyla plačiais spiraliniais laiptais.
Durys, langai, registratūros stalas, baras ir prausyklos kriauklės – rankų darbo. Staleliai kavinėje atkartoja galerijų formą.
