Jurbarko vyriausioji architektė: uždaromi bankai, mokyklos, trūksta darbininkų

Pastaruoju metu mane itin džiugina diskusijos apie tai, koks yra architekto vaidmuo šiandieninėje visuomenėje. Ar tai politinė figūra, ar profesinės etikos sargas, ar originalus kūrėjas, ar gabus ir prisitaikantis komandinis žaidėjas? Apie skirtingus architektų vaidmenis, apie jų etines, politines pozicijas, apie tai, su kokiais iššūkiais jie susiduria kasdienybėje, – inerviu su Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Infrastruktūros ir turto skyriaus vedėjo pavaduotoja – vyriausiąja architekte Gražina Gadliauskiene atsiskleidžia jautrus požiūris į aplinką, ilgametė patirtis ir kasdienybės iššūkiai.

Gražina Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.
Gražina Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.
Gražina Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Gražina Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Ryški problema Jurbarke – gyventojų migracija: katastrofiškai jų mažėja, uždaromi bankai, mokyklos, trūksta kvalifikuotų tarnautojų ir darbininkų.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Ryški problema Jurbarke – gyventojų migracija: katastrofiškai jų mažėja, uždaromi bankai, mokyklos, trūksta kvalifikuotų tarnautojų ir darbininkų.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
G. Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
G. Gadliauskienė architekte dirba nuo 2003 m.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Architektė siūlė pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus.<br>G. Gadliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Julija Reklaitė, Lietuvos architektų rūmai

May 24, 2019, 8:51 PM, atnaujinta May 24, 2019, 9:02 PM

– Papasakokite kiek laiko dirbate vyriausiąja architekte, kas paskatino pasirinkti tokį darbą ir kas jus labiausiai motyvuoja?

– Architekte dirbu nuo 2003 m., o svajojau ja būti nuo 7 klasės. Mano rajone yra dvi pilys – Panemunės ir Raudonės, dvarai – Veliuonos, Belvederio, Lapgirių. Visų jų būklė tuomet buvo apverktina, todėl, maniau, kad turėsiu galimybę juos sutvarkyti (tuomet nežinojau, kad tai priklauso nuo įvairiausių kitų dalykų). Mūsų rajonas 52 km eina palei Nemuno upę, prie kurios beveik nebuvo prieigų. Mačiau daug tvarkytinų dalykų ir labai norėjau kažkuo pasitarnauti savo kraštui. Mane šiame darbe labai motyvuoja tai, kad esu čia gimusi, žinau visą rajoną mintinai, tikiu, kad gimtame krašte galima atlikti darbus, susijusius su jo plėtra ir ateitimi.

– Gal galite įvardyti šio darbo privalumus ir trūkumus, su kokiomis institucijomis tenka susidurti dažniausiai ir kur matote daugiausiai poreikių/potencialo pokyčiams?

– Mūsų specialybė yra itin priklausoma nuo politikų. Jei į valdžią ateina žmonės, kurie supranta, kad specialistai turi patirtį ir su jais tariamasi – dirbti lengva, jei ne – lieki tik įkaitas tarp politinių ir privačių interesų. Paradoksalu, bet dažnai žmonės mėgina būti architektais savo paslėptiems interesams tenkinti. Reikia daug diplomatijos ir tvirto stuburo, kad išlaviruoti tarp šių dalykų. Stuburą pavyko išlaikyti, diplomatijai pasitelkiu įstatymų žinojimą – tas kartais padeda. Dar vienas sunkumas – kaimiškose vietovėse dirba mažai architektų, o jei ir dirba, tai dažniausiai jie yra ne urbanistai, todėl pasitarti su kuo nors yra sudėtinga. Tada mano visos viltys nukreiptos į architektus, kurie laimi konkursus – jei jie turi patirtį ir matymą – tai laimė ir galimybė.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo regione, kaip manote, kokia kryptimi labiausiai vystosi jūsų vykdoma veikla?

– Pirmoji ryški problema gyventojų migracija – katastrofiškai jų mažėja, uždaromi bankai, mokyklos, trūksta kvalifikuotų tarnautojų ir darbininkų. Mėginame atgaivinti kadaise vieną didžiausių tarp tokio dydžio rajonų buvusį pramoninį rajoną. Esame parengę viso miesto daugiabučių ir gyvenamųjų mikrorajonų kvartalinius detaliuosius planus. Vykdome nuo 2008 m. patvirtinto Jurbarko rajono ir Jurbarko miesto teritorijų bendruosius planus, kurių iki šiolei nekeitėme, nes neatsirado poreikio keisti – tai rezultatas, kuomet profesionali įmonė kvalifikuotai ir bendradarbiaudama su savivaldybės specialistais, juos rengė. Kadangi rajonas turi didelį turistinį ir rekreacinį potencialą, manome, kad turime turėti dvi kryptis – atnaujintą pramoninį rajoną ir turizmo vystymą. Kadangi esame prie Nemuno upės, jau turime įsirengę 4 mažųjų laivelių prieplaukas ir 1 stacionarią prieplauką kruizinio laivo švartavimuisi.

– Kur matote didžiausius pavojus vyriausio architekto veikloje, kiek ši veikla yra svarbi, kiek matoma ir kiek gali daryti įtakos vietovaizdžiui ar apskritai gyvenimo kokybei?

– Pavojai – politikų noras būtinai keisti jau pradėtus darbus, keičiantis kadencijoms, kartais – populistinis gyventojų supratimas apie naujus projektus, nes projektai nesivysto tik kadencijų rėmuose. Kadangi esu urbanistė ir vietinė gyventoja – matau kompleksiškai būtinus tvarkyti dalykus. Pradėjus dirbti pristačiau savo koncepciją – pradėti nuo Nemuno upės tvarkymo ir eiti lyg bangai toliau į gilumą, kompleksiškai tvarkant gatves, viešąsias erdves, gyvenamuosius rajonus; štai jau baigiame įrengti ir žiedinius pėsčiųjų-dviračių takus. Smagu, kad vykdomi bendrojo plano sprendiniai ir jie netrukdo plėtrai, nereikia keisti sprendimų, kurie kažkada buvo tinkamai padaryti.

– O kaip jus ir jūsų vaidmenį mato savivaldybė?

– Priklauso nuo kadencijos, vadovų požiūrio. Kažkada buvo atskiras skyrius, paskui – sujungtas, po to vėl atskiras, o dabar vėl sujungtas – net architektūros ir urbanistikos pavadinimas ištrintas iš skyrių pavadinimų. Kokie savivaldybės vadovai – toks ir požiūris. Smagiausia dirbti, kai dirba specialistų komanda, bet tai – labai reta prabanga. Kadangi turiu daug patirties ir kas be ko – dirbu su meile, džiaugiuosi, kad mano nuomonės paisoma.

– Kaip jūsų vaidmenį supranta architektai ir jų užsakovai?

– Čia gelbėja „Infostatyba“: kadangi ji neišvengiama, dažniausiai ateinama tartis ir paisoma mano nuomonės. Tuo tarpu architektai, kurie laimi savivaldybės konkursus, nelabai nori bendradarbiauti – jie net nenori atvykti į vietą, mano, kad užtenka pasivaikščioti ir apžiūrėti. Bet aš turiu taisyklę – noriu matyti veidus žmonių, kurie projektuoja savivaldybės objektus ir būtinai su jais nuvažiuoju į vietą aptarti sprendimų – dažniausiai jie keičiasi, pamačius objektą vietoje. Manau, kad šios prabangos dažnai neturi didžiųjų miestų architektai.

– Kokia šiuo metu yra jūsų rajono socioekonominė situacija, kur matote daugiausia architektūrai neišnaudoto potencialo ir kur matote didžiausius teigiamus pokyčius, gal galite išvardyti keletą konkrečių pavyzdžių?

– Mūsų rajonas ir miestas patenka į didžiausią nedarbo lygį turinčiųjų sąrašus, tačiau pastebima tendencija jaunų žmonių atvykimo ar grįžimo, sukuriant šeimas ir apsigyvenant mūsų mieste ir rajone. Čia labai ramu, graži gamta – kaip minėjau – 52 km palei rajono ribą teka Nemuno upė, o Jurbarke – dar dvi upės, nedidelės būsto kainos, nebrangus pragyvenimas, maži atstumai iki mokyklų ir darželių bei darbo. Daugiausia neišnaudoto potencialo matau pramoniniame rajone. Taip pat sunkiai vyksta daugiabučių namų renovacija, o labiausiai – neįrengtos daugiabučių gyvenamųjų namų viešosios erdvės, kurias šiuo metu priimame kaip vieną didžiausių iššūkių, nes savivaldybės turimų resursų nepakanka.

– Kokios yra aktualiausios jums politinės, socialinės ar ekonominės naujienos, kurios daro įtaką vietos architektūrai, kiek vietos dvasia joje aktuali ir išreikšta, kokius pastebite vietos architektūros savitumus?

– Manau, labai svarbu, kad skirstant finansavimą tam tikriems projektams tai būtų daroma tolygiai. Taip pat jaučiame, kad nors yra daug kaimiškų savivaldybių su savomis problemomis, visi įstatymai leidžiami, atsižvelgiant tik į didžiųjų miestų problemas. Mūsų rajone yra daug kultūros paveldo objektų, bet tik nedaugelis juos nori pradėti tvarkyti, nes teritoriniame kultūros paveldo padalinyje nėra nė vieno architekto, ir projektų derinimas vyksta tik vienu aspektu – nieko neleisti. Nėra konstruktyvios diskusijos, sutrukdomi ir tie projektai, kuriems skiriamos ES lėšos, jų kokybė suprastėja. Vėlgi mūsuose tie architektūros savitumai kartais yra keisti – kaimuose kažkada leido statyti tik vadinamus „alytnamius“ ir dar 2 projektų namus. Koks čia tas savitumas: kaimuose vyksta tų namų rekonstrukcija, o miestuose – daugiabučių renovacija. Jeigu ką dar įdomesnio ir turime – tai parkus ir kultūros paveldo objektus.

– Kokie yra artimiausi jūsų planai, ar galite apibrėžti netolimos ateities viziją? Savivaldybių vyriausiųjų architektų suvažiavime buvo daug kalbama apie pasitikėjimą tarp sričių bei specialistų, apie bendro gėrio sąvoką ir supratimą bei apie dialogo kultūros trūkumą – gal galėtumėte pakomentuoti kaip su šiais iššūkiais susiduriate kasdien ir kaip juos sprendžiate?

– Labai gaila, kad daug įtakos tiek regioniniuose parkuose, tiek KPD padaliniuose turi konkretaus asmens noras ar nenoras kalbėtis, svarstant projektinius pasiūlymus. Jeigu su Panemunių regioninio parko specialistais puikiai pavyksta diskutuoti ir pasiekti gerų rezultatų – su KPD teritorinio padalinio specialistais – visiškas, visiškas nesusikalbėjimas. Kartais atrodo, kad jie nori, jog kultūros objektas, kuriuo jie turi rūpintis, geriau sunyktų, negu būtų atkurtas ir pritaikytas visuomenei. Su šiais iššūkiais susiduriu labai dažnai, kadangi, kaip minėjau, mūsų savivaldybėje yra nemažai kultūros paveldo objektų ir teritorijų.

Šis tekstas – interviu su architektais serijos dalis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.