Kauno architektūros festivalis („KAFe 2019“) yra tarptautinis architektūros projektas, vykstantis Kaune kas trejus metus ir kviečiantis miestiečius, architektūros profesionalus ir miesto svečius dalyvauti beveik du mėnesius vykstančiame architektūros propagavimo, kūrybos, švietimo eksperimente, kuriame išryškinama architektūros įtaka mūsų gyvenimui, jos svarba visuomenės gerovei bei darniai aplinkai kurti.
Šiųmečio festivalio tema „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“
Kaip interviu „Laikinajai sostinei“ sakė festivalio kuratorius, kaunietis architektas Gintaras Balčytis, žinomi Lietuvos ir pasaulio architektai aiškinsis, pagal kokius kriterijus įvertinti ir istorinių, ir naujų pastatų vertingumą atsižvelgiant į tai, kiek jie formuoja miesto savastį ir paveikia, pakeičia erdvinę aplinką, ją kuria, paryškina ar paslepia.
Ir tai, anot architekto G.Balčyčio, nebūtinai turi būti didingi ir puošnūs pastatai. Net ir iš pažiūros kuklus ir paprastas statinys gali turėti stiprų architektūrinį, funkcinį krūvį.
Tokius miesto savastį kuriančius statinius architektai vadina „landmarkiniais“ statiniais. Apie „landmarkų“ reikšmę Kauno ir kitų miestų įvaizdžiui lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ arenoje diskutuos ne tik Lietuvos architektai ir urbanistai, bet ir šių profesijų atstovai iš Airijos, Australijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų šalių.
– Kodėl architektūros festivaliai vyksta būtent Kaune ir Vilniuje? Juk Lietuvoje yra ir daugiau miestų, pasižyminčių įdomia architektūra?
– Visuomenės reakcijos, taip pat ir aštrios, dažniausiai sulaukiama dėl būtent šiuose miestuose padarytų architektūrinių ir urbanistinių sprendimų, projektų. Kaune išskirtinio dėmesio sulaukė Vienybės aikštės pertvarka, Ąžuolyno parko atnaujinimas, sostinėje – statybos Misionierių soduose, Šv.Jokūbo ligoninės plėtra.
Kalbėdami apie ankstesnius laikus Kaune galime prisiminti 2013 ir 2016 metų „KAFe“ festivalius.
Jie sulaukė didelio ir teigiamo ne tik profesionalų, bet ir visuomenės dėmesio ir įvertinimo, jų metu įvyko daugiau kaip 50 įvairių su architektūra susijusių renginių, išleista daugiau kaip 10 leidinių.
Ne mažesnio visuomenės susidomėjimo tikimės ir šiais metais.
– Kaip vis dėlto reikėtų apibrėžti tą vertingą, miesto savastį kuriančią architektūrą?
– Įspūdingų formų ir konstrukcijų, dideli, tačiau su aplinka nederantys pastatai nebūtinai yra tai, ko šiandienė visuomenė laukia ir tikisi iš architektų ir jų užsakovų. Įženklinanti architektūra gali būti ne tik stikliniai bokštai, susiję vien su tarptautinio lygio vardais, turistais ir verslo interesais. Išskirtinė architektūra turėtų pabrėžti vietovės savastį, būti tikrais miestų ženklais, bet kartu ir darniai papildyti jau esamas urbanistines struktūras.
– Kokius Kauno savastį ženklinančius pastatus galėtumėte paminėti konkrečiai?
– Be abejo, tai tarpukario Kauno klestėjimo laikus atspindintys pastatai, pavyzdžiui, Centrinio pašto rūmai, Karininkų ramovė, Kultūros centras, Vytauto Didžiojo karo muziejus.
– O senamiesčio pastatai, tokie kaip Arkikatedra, Perkūno namas ar priskirtini prie įženklinančios architektūros?
– Be jokios abejonės. Senamiestis – tai ypač ryškiai pabrėžiantys Kauno architektūrinį įvaizdį, jį sukūrę statiniai. Be jų Kaunas neįsivaizduojamas.
– Tačiau prie architektūros paveldo priskirta ir didelė dalis Kauno technologijos universiteto (KTU) Studentų miestelio pastatų, fakultetų rūmai. Argi šie sovietinės statybos objektai vertingi?
– KTU Studentų miestelis statytas remiantis geriausiomis žymaus XX a. prancūzų modernisto La Corbusier tradicijomis. Šie pastatai įdomūs ne tiek dėl estetinio vaizdo, kiek dėl funkcionalumo.
Jie puikiai pritaikyti šių patalpų paskirčiai – laboratorijoms, paskaitoms.
– Vadinasi, jei statinys ištveria per 50 metų laiko bandymą, nenugriaunamas kaip „Merkurijus“, jis jau vertingas, yra savasties ženklas?
– Nebūtinai. Dažnai ambicingi projektai plėtojami neatsižvelgiant į esamą urbanistinę struktūrą ar stipriai keičia susiklosčiusią istorinę aplinką. Dažnai viešosiose diskusijose reiškiama abejonių, ar tikrai tokie pastatai kuria miesto tapatybę ir išskirtinumą, o galbūt atvirkščiai – jį sunaikina.
– Vienas reikšmingiausių jūsų paties projektų – Kauno autobusų stotis. Jos pavydi net vilniečiai. Kaip manote, ar ji taps Kauno savastį ženklinančiu pastatu?
– Apie savo kūrinių likimus man sunku objektyviai spręsti. Bet tikiuosi, kad stoties nereikės po maždaug dešimties metų iš esmės perstatyti ar net griauti.
Gerai jaučiuosi, kai išgirstu, jog kai kurie žmonės atvažiuoja į Autobusų stotį ne tik įlipti į autobusą ar pasitikti atvažiavusių svečių, bet ir tiesiog išgerti puodelio kavos, pavalgyti kurioje nors stotyje esančių kavinių.
