Pernai dalyvavę aštuoniuose Lietuvoje surengtuose architektūros konkursuose, penkis jų laimėję, dviejuose likę antri ir tik viename negavę prizinės vietos, šiuo metu jie aktyviai derasi dėl kelių projektų už Atlanto – Bostone ir Rod Ailande.
Tačiau bene labiausiai „klaudai“ išgarsėjo tada, kai Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė negaliojančiais pripažinti Lietuvos architektų rūmų (LAR) sprendimus dėl Vilniaus regioninės architektūros tarybos (RAT) sudėties, o pastarajai laikinai uždrausti organizuoti „Cloud architektų“ projektų ir su jais susijusių klausimų svarstymą.
Ieškinyje taip pat buvo pateikti kaltinimai RAT dėl neskaidrios veiklos, mat jos nariai vertina konkurentų darbus. Būtent tuomet apie Antaną su Jovile garsiau prakalbo ir kolegos. Vieni atvirai šaipėsi iš jų darbų ir neatsitiktinai laimėtų konkursų, kiti ėmė svarstyti, kad gal iš tiesų RAT veikla nėra nepriekaištinga.
– Ar rūpi, ką apie jus kalba už akių? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo įmonės įkūrėjų.
A.Dagelis: Žinote, dėl ko visada sutaria du architektai? Kad trečias neturi talento. Matyt, dažniausiai susirinkę vieni kitus giriame, o kaip ten būna už akių, neaišku. O ir nesvarbu.
Į teismą kreipėmės dėl Nacionalinės teismų administracijos pastato projekto, mat Vilniaus RAT pateikė išvadą, kad jis neatitinka architektūros kokybės kriterijų. Be to, tarybos nuomone, turėjo būti skelbiamas projekto architektūros konkursas.
Tačiau objektą planuojanti statyti Nacionalinė teismų administracija nusprendė į tarybos išvadas neatsižvelgti, projekto nekoreguoti ir 2019-ųjų vasarą paskelbė rangos darbų konkursą.
Situacija išties labai savotiška. Paskambino mums vienas RAT narių ir pranešė, kad nutarta svarstyti du mūsų projektus (Teismų administracijos pastato ir verslo centro Lvovo gatvėje). Kreipėmės į RAT prašydami pakomentuoti, kodėl taip elgiamasi, nes projektai jau buvo suderinti ir su miesto savivaldybe, pristatyti visuomenei.
Ilgai negavome aiškių atsakymų, matėme, kad ignoruojami pačių LAR sukurti veiklos nuostatai. Tada pasisamdėme advokatą.
– Po devynis mėnesius trukusio bylinėjimosi teismas patvirtino taikos sutartį. Taip nuspręsta po to, kai sudaryta darbo grupė regioninių architektūros tarybų veiklai tobulinti. Vadinasi, ir LAR mato spragų tarybos darbe. Ar jautėtės laimėję?
A.D.: Taip, ir ypač džiugu, kad mus palaikė daug jaunų kolegų.
Juk niekas nenori, kad būtų iškreipiamos konkuravimo teisės, labai svarbu, kad svarstydama projektus taryba turėtų aiškius vertinimo kriterijus.
J.Porvaneckaitė-Dagelienė: Dažnai bet kurio projekto likimą spręsdavo pora įtakingų balsų.
A.D.: Ar tai normalu, kai tavo kolegos, kurie ką tik pralaimėjo konkursą, svarsto tavo darbą?
Pavyzdžiui, Nacionalinės teismų administracijos pastato konkurse dalyvavo LAR tarybos nariai, todėl vėliau aiškinti, jog konkurso forma buvo netinkama, atrodo keista.
Dabar jau visi sutaria ir dėl to, kad projektas neturi būti svarstomas už uždarų durų, kai autorius išvaromas ir negali apginti savo idėjų. Pastabas kolegos turi sakyti tiesiai į akis, po svarstymo architektas turėtų žinoti išvadas, kad galėtų darbą taisyti.
Ekspertai neturėtų sustabdyti ar žlugdyti projekto, priešingai – turėtų padėti jį tobulinti. Dauguma pritaria, jog reikia gerinti RAT darbą.
– Į Lietuvos architektūros areną prieš šešerius metus įčiuožėte iškart ambicingai – laimėti konkursai projektuoti Klaipėdos ir Vilniaus baseinus, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto pastatus. Paprastai jauni architektai pradeda nuo mažesnių tūrių.
J.P.-D.: Dar dabar esame jauniausi, turintys tiek daug didelių projektų, nes beveik visi ne mažesni nei 10–30 tūkst. kv. metrų. Vienu metu dirbame su maždaug 10 tokių projektų. Tačiau sėkmės ant lėkštutės niekas mums neatnešė, tik juodas darbas.
Trejus metus nuo įmonės įkūrimo gyvenome biure. Neturėjome nei savaitgalių, nei atostogų. Tik dabar, kai jaučiamės įsitvirtinę toje arenoje, kiek atsipūtėme, bet niekas nepaneigs, jog su Antanu esame juodi darboholikai.
Kai kolegos stebisi, kiek daug turime užsakymų, iš karto klausiu – o ką paaukojote dėl darbo, nes mes viską. Tikrai žinau, kad tie, kurie labiausiai mums pavydi, tiek nesistengia.
A.D.: Man patinka dirbti savaitgaliais, nes niekas netrukdo, tomis dienomis ramiai galime aplankyti ir statybvietes, apžiūrėti, surašyti klaidas. Su žmona svarstome, kad mums net apsimokėtų išnuomoti savo butą, vis vien biure daugiausia laiko leidžiame.
Džiaugiuosi, kad kartais suspėjame užsukti į Benedikto turgų nusipirkti kokios nors vištos.
– Toks ir buvo jūsų siekis – pradėti nuo architektūros konkursų?
A.D.: Nebuvo plano. Kai sužinojau, jog bus skelbiamas Lazdynų baseino konkursas, pamaniau, kad būtų įdomu projektuoti, juk aš užaugęs tame rajone. Kadangi buvome vos apsiplunksnavę architektai, vieni nedrįsome dalyvauti, todėl susiradome užsienio partnerius – Olandijoje dirbančius ir daugiausia baseinus projektuojančius kolegas.
Nuvykome pas juos ir kažkaip sugebėjome įtikinti kartu dirbti. Vėliau sužinojome, kad ir Klaipėdoje ketinamas statyti baseinas. Pamanėme, kad tai gali būti generalinė repeticija prieš Vilniaus baseiną. Tiesa, buvome girdėję, kad uostamiestis nelabai įsileidžia architektų iš kitų miestų, bet ryžomės. Per dvi savaites parengėme projektą ir konkursą laimėjome.
J.P.-D.: Tas laimėjimas mus išties labai kilstelėjo, suteikė profesinės drąsos.
Patikėjome, kad Lietuvoje vyksta geri dalykai, kad konkursai rengiami skaidrūs, jei mes, niekam nežinomi jauni architektai iš sostinės, laimėjome. Tai buvo pirmas svarbus lūžis mūsų karjeroje.
Antras buvo tuomet, kai inžinieriai, su kuriais dirbome prie baseino projekto, pasikvietė mus kartu dalyvauti VU Medicinos fakulteto pastato konkurse. Jauni, jūra mums iki kelių, gerai, žinoma, dalyvaujame! Laimėjome ir ten. Tada – pirma vieta Lazdynų baseino konkurse. Sparnai augo, norėjosi dar didesnių ir ambicingesnių projektų.
A.D.: Tačiau jautėme ir įtampą, žinome, jog yra nenorinčiųjų, kad mums sektųsi. Todėl kartais imamės gudrybių, kad anoniminiuose konkursuose mūsų darbai tokie ir išliktų. Štai teikdami savo darbą Lietuvos banko administracinio pastato konkursui net svarstėme jo aprašą pateikti angliškai, kad niekas nesusektų, jog tai mūsų kūrinys. Tiesa, šios minties atsisakėme, bet pasisamdėme teisininką, kad mūsų paraišką pristatytų už mus.
– Laimėjimų virtinė nutrūko ties Dainavos gatve Vilniuje, kur buvote pakviesti dalyvauti Lietuvos architektų sąjungos kartu su „Eika“ surengtame viešbučio „Hilton Garden“ ir verslo centro bei daugiabučių gyvenamųjų namų Vilniuje konkurse. Ten iš 5 pateiktų darbų jūsiškis liko antras.
A.D.: Tas pralaimėjimas buvo svarbesnis už pergalę. Nes Danijos architektų studija „PLH Arkitekter“ (ji Vilniuje projektavo biurų pastatą „K29“) konkurse liko trečia. Po mūsų! Ši aplinkybė konkurso pralaimėjimą gerokai sušvelnino.
O dar svarbiau, kad viešbučių tinklo „Hilton“ atstovai mūsų darbą įvertino geriausiai, nors tai nesutapo su konkurso rengėjų nuomone. Be to, tada pirmą kartą išdrįsome nepaisyti kai kurių konkurso sąlygų, tiesiog nelipo viena jų –viešbučio pasažas.
Visaip dėliojome, kankinomės su šia užduotimi, bet galiausiai užsakovui pateikėme projektą tokį, kokiu patys labiausiai tikėjome, – be pasažo.
Po to kitiems užsakovams ėmėme drąsiai siūlyti savo idėjas, kurios nebūtinai sutapdavo su konkurso programa.
J.P.-D.: Man šis projektas labai patinka iki šiol, jis puikus. Labai išgyvenau dėl pralaimėjimo. Bet esu tokia, kad visi skauduliai man suteikia šešiagubos energijos. Tada aš galiu naktimis kurti, nemiegoti. Todėl kai kartais kolegos į mus pašvaisto strėlių, jie nesupranta, kad tik dar labiau mane užkuria dirbti.
A.D.: O man net patinka, kai kolegos pavydi. Amerikoje sėkmė – geras dalykas. O Lietuvoje amžinai turi sakyti, kad viskas yra blogai: per atostogos lyja, vaikai serga. Kai tau blogai, kitiems esi draugas.
– Architektų Rolando Paleko, Audriaus Ambraso, Aleksandro Gvildžio, Gintauto Natkevičiaus kompanijos laimi daug reikšmingų konkursų, tačiau prie jų nelimpa neskanios istorijos. Turite sau kokį paaiškinimą, kodėl vis kažkaip užkliūvate?
A.D.: Na, ne visai jie be tokių istorijų. Praeityje buvo įvairių situacijų, buvo teismų ar nutrauktų konkursų. O mes įsiveržėme į rinką staigiai – ne laipsniškai kaip dauguma kolegų.
Abu profesinės patirties įgijome užsienyje, tad kai sujudinome čia nusistovėjusią tvarką, kolegų reakcija į tai buvo su atitinkamu prieskoniu. Už kitus skandalingesni esame gal tik tuo, kad ryžomės savo teises ginti teisme.
– Ar yra Lietuvoje kolegų, kurių profesionalumu ypač žavitės, sekate jų darbus?
A.D.: Mums patinka, kai mus seka, nes mes nenorime sekti iš paskos, norime būti priekyje. Blogiausia menininkui, kai apie jo darbą niekas nekalba. Nesvarbu, gerai ar blogai.
– Socialinėse platformose vis praslysta suporuotų panašių projektų vizualizacijų, kurių autoriai yra skirtingi, – taip architektai lyg kaltinami mėgžiojantys kolegas. Bet juk savų tai darbas. Pavydas, kerštas?
J.P.-D.: Greičiausiai ir tai, ir tai. Šiaip, visos kūrybinės industrijos seka naujausiomis tendencijomis, naudoja tuo metu madingus elementus, kurių pasirinkimas iš esmės yra ribotas.
Bet plačiau šios temos nesinori komentuoti.
– Konkursai jų dalyviams nemažai kainuoja. Minėjote, jog pateikti pasiūlymą atsieina apie 20 tūkst. eurų. Vadinasi, apsimoka dalyvauti tik tuomet, jei tikiesi laimėti?
A.D.: Architektūros įstatyme numatyta, kad visiems svarbiems objektams turi būti rengiami konkursai. Taip, tai kainuoja, nes prie vieno projekto maždaug mėnesį turi dirbti 5–6 žmonės.
Natūralu, kad stambesnės įmonės, kurios turi lėšų investuoti, geriau pasirodo.
O, tarkime, už antrą vietą skiriama 8 tūkst. eurų premija, todėl nesunku suskaičiuoti, kad tai yra finansiškai nuostolinga. Pastebėjau, jog kai kurie kolegos pateikia projektus, kurie yra nebrangūs, kad finansiškai nepraloštų. Nelaimi – neskauda, nes neįdėjai nei per daug pastangų, nei pinigų.
Nors mūsų komandoje jau 20 žmonių, vis tiek nespėjame dalyvauti visuose svarbiausiuose konkursuose. Mūsų darbų nebuvo Nacionalinės koncertų salės ar Šv.Jokūbo ligoninės projektų konkursuose.
Vieniems pernai geriau sekėsi, kitiems blogiau. Bet yra dar ir strateginiai dalykai – turime realių planų padirbėti Amerikoje, todėl kartais dalyvaujame konkursuose ne dėl pergalės, o norėdami papildyti savo darbų aplanką.
Tarkime, vyksta daugiabučių konkursas. Suprantu, kad plėtotojui reikia dėžės, bet mes darome ne ją, kad vėliau galėtume darbą parodyti užsakovams Amerikoje. Tai savotiška treniruotė.
Beje, tie projektai, kuriuos nesąmonėmis išvadino užsakovai Vilniuje, Niujorke plėtotojus labiausiai užkabino. Dar vienas pavyzdys – mūsų dalyvavimas Pilaitės gimnazijos konkurse. Tai buvo biudžetinis projektas. Jau rengdami jį galvojome ne apie Pilaitę, o apie Bostono mokyklas. Padarėme įdomų darbą, kurį galime rodyti didesnio profilio klientui.
– Galbūt turite savo formulę, kaip teisingai vertinti architektūrą, – kuo ji svarbi visuomenei , kaip įsikomponuoja pačiame mieste?
A.D.: Kiekvieno požiūris subjektyvus – vieni užsakovai sako, kad reikia standarto, kiti, priešingai, nori išskirtinio tūrio. Bet visi savo pastatus parduoda, nes žmonės yra skirtingi. Nėra vieno teisingo recepto, kad visiems patiktų. Tik laikas parodo tikrąją architektūros vertę. Juk ir laimėję „Oskarus“ nebūtinai yra geriausi filmai, ir jie dažnai sulaukia daugybės kritikos. Tas pat ir architektūroje.
J.P.-D.: Svarbiausia – urbanistika. Tūrio ir erdvės santykis. Pavyzdžiui, Niujorkas. Garsus italų architektas Massimiliano Fuksas, kurio biure Romoje esu dirbusi, pastebėjo, kad kai atskirai žiūri į šio megapolio dangoraižius, atrodo nieko įspūdinga, tiesiog pagaliukai.
Išskirtinių yra vos dešimt. Tačiau kai naktį į Manhataną žvelgi nuo Bruklino tilto, tiesiog užgniaužia kvapą.
Jei teisingai suprogramuoti urbanistiniai dalykai, visi kiti kūrybiniai ieškojimai sprendžiami lengviau. Skirtinga vieta – skirtingas scenarijus.
– Ar jau turite tikslų planą, kaip nustebinsite Ameriką? Ir apskritai, kaip sugalvojote ten vykti?
A.D.: Pernai buvo žvalgybos metai, kelis kartus skridome į JAV, iš pradžių stebėjome, kaip dirba kolegos, o metų pabaigoje Bostone ir Rod Ailande pristatėme savo projektus. Šiuo metu dėl penkių projektų vyksta derybos. Jei viskas baigsis sėkmingai, ten atidarysime biurą.
Kaip apskritai sugalvojome ten vykti? Patirties dirbti su užsieniečiais turime, laisvai kalbame angliškai, pasiėmėme savo darbų aplanką ir išskridome. Mūsų pasitikėjimą savimi amerikiečiai įvertino pirmiausia, o tada pradėjo ir rimtai kalbėtis.
